iracionalùmas (lot. irrationalis – neprotingas), filosofijoje – tai, kas tikrovėje, mąstyme ar elgesyje negali būti išreikšta vienareikšmėmis sąvokomis ir paaiškinta logiškai teisingais teiginiais. Iracionalumas laikomas nereikšmingu, kai tapatinamas su prasmės stygiumi. Daugelis filosofinių koncepcijų iracionalumą traktuoja kaip lygiavertį racionaliam mąstymui, jį papildantį, baigiantį. Šio požiūrio šalininkai mano, kad prasminga yra ne tik tai, kas suvokiama protu, bet ir tai, ką atveria instinktai, intuicija, kūryba, meilė, ekstazė ir kita. Galima skirti subracionalų (žemesnį už protą) ir transracionalų (protą viršijantį) iracionalumą. Pirmasis siejamas su valia (A. Schopenhaueris, F. Nietzsche), siela (L. Klagesas), instinktais (S. Freudas), gyvenimu (W. Dilthey), gyvybe (H. Bergsonas), antrasis – su pirmapradžiu vieniu (Plotinas), bedugne (F. W. J. Schellingas), egzistencija (S. A. Kierkegaard’as), paslaptimi (G. Marcelis), aprėptimi (K. Jaspersas).
1076