Irãko istòrija
Senovės laikai
Dabartinio Irako teritorija, beveik sutampanti su Tarpupiu, arba Mesopotamija, buvo vienas seniausių pasaulio civilizacijos židinių. Šalies šiaurinėse priekalnėse žmonės apsigyveno paleolite. Nuo septinto tūkstantmečio prieš Kristų čia buvo plėtojama gyvulininkystė, tarp Tigro ir Eufrato – irigacinė žemdirbystė. Ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų šumerai, atsikėlę iš Irano kalnyno, sukūrė nuolat veikiančią drėkinimo sistemą, pirmuosius miestus-valstybes (Ūras, Lagašas ir kitus). Apie trečio tūkstantmečio prieš Kristų pradžią Mesopotamijoje pasirodė rytų semitai, vėliau pavadinti akadais. Apie 2300 pr. Kr. jie sukūrė valstybę (Akadas), kuri įsigalėjo beveik visoje Mesopotamijoje.
Lagašo valdovo Urnanšės reljefas (apie 2500 pr. Kr.)
Apie 2200 pr. Kr. Akadą sužlugdė klajokliai gutijai. Trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje į Mesopotamiją prasiskverbė vakarų semitų gentys amoritai. Dabartinio Irako pietinėje dalyje jie sukūrė Babilonijos valstybę (didžiausią galią pasiekė 18 a. prieš Kristų).Antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje Šiaurės Mesopotamijoje iškilusi Asirija klestėjo 9 a. antroje pusėje–7 a. pirmoje pusėje. Kasitų dinastijos laikais (16–13 a. pr. Kr.) Babilonijos ūkis pradėjo smukti. Į kraštą pradėjo skverbtis naujos vakarų semitų gentys – aramėjai ir chaldėjai, bet vėliau Babilonija vėl sustiprėjo. 605 pr. Kr. ji kartu su Medija užkariavo Asiriją. 6 a.–4 a. pirmoje pusėje Irako teritorija tapo Achaimenidų, 4 a. pabaigoje–2 a. Seleukidų valstybės prekybos ir ekonominiu centru.
Ašurbanipalo rūmų Ninevijoje reljefas, vaizduojantis medžioklės sceną (7 a. pr. Kr., Britų muziejus Londone)
valdovas, kariai, belaisviai (mozaikos Ūro vėliava fragmentas, apie 260 pr. Kr., Britų muziejus Londone)
2 a. pr. Kr.–3 a. dabartinio Irako teritorijos didžioji dalis priklausė Partų karalystei; kita dalis tapo romėnų ir partų konfrontacijos zona. Partų karalystės sostinė Ktesifontas, buvęs dabartinio Irako teritorijoje, liko ir Sasanidų valstybės (jai priklausė Irako pietinė dalis, dėl šiaurinės dalies persai kovojo su partais ir Roma, o vėliau – ir su Bizantija) centru. Sasanidų valstybinė religija – zoroastrizmas – buvo menkai paplitusi tarp vietos gyventojų. Dauguma jų išpažino krikščionybę, judaizmą ir kitas religijas.
Viduriniai amžiai
mongolai apsiaučia Bagdadą (persų rankraščio miniatiūra, apie 1430, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
633–641 kraštą lengvai užkariavo arabai ir pavertė Kalifato provincija. Gyventojų didžiuma greitai buvo arabizuota ir islamizuota. 638 arabai įkūrė karinių stovyklų, kurios vėliau virto al Kufos ir al Basros miestais. Omejadų laikais (661–750, sostinė Damaskas) Irakas buvo viena Kalifato provincijų. 750 kalifais tapę Abasidai 762 įkūrė Bagdadą, kuris virto musulmonų politiniu ir kultūros centru, vienu gražiausių bei didžiausių to meto pasaulio miestų. Suklestėjo šalies ūkis ir kultūra. 9 a. Kalifatas pradėjo smukti. Krašto įvairiose dalyse kilo maištai, įsivyravo separatistinės tendencijos. 929–991 Mosule valdė vietinė Hamdanidų dinastija. 945–1055 Irako centrinėje dalyje valdė Bujidai. 1055 Bagdade, o vėliau ir visoje Mesopotamijoje įsigalėjo tiurkai seldžiukai, kurių valdovas titulavosi sultonu ir tapo pasaulietiniu valdovu (religinė valdžia ir toliau liko kalifams); tai nesustabdė Kalifato irimo.
1258 mongolai (vadas Chulagu-chanas) užgrobė Bagdadą ir nuvertė paskutinį Abasidų dinastijos kalifą al Mustasimą; šalis buvo nuniokota. Per kelis kitus amžius krašto ūkis toliau smuko. Mongolų ir tiurkų laikais Irakas buvo suskirstytas į 2 dalis: Žemutinę Mesopotamiją (centras Bagdadas) ir Aukštutinę Mesopotamiją (centras Mosulas). 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje Irako teritorija priklausė Timūro imperijai. Suirus imperijai Irakas tapo įvairių mongolų ir tiurkų genčių kovos arena. 1508 teritoriją užėmė persai, 1534 turkai osmanai (sultonas Suleimanas Puikusis) ir valdė iki I pasaulinio karo (1914–18) pabaigos. Irakas buvo Osmanų imperijos pakraščio provincija. Ją sudarė 3 vilajetai: Bagdado, Mosulo ir al Basros; juos valdė pašos. Persijos kaimynystė, didelis atstumas iki Stambulo skatino separatistines nuotaikas. 1704–1831 Bagdado pašos buvo beveik nepriklausomi nuo centrinės vyriausybės.
Vakarų Europos valstybių ekspansijos laikai (18 amžiaus pabaiga–1958)
18 a. pabaigoje į kraštą pradėjo skverbtis europiečiai. Nuo 1779 al Basroje veikė britų prekybos atstovybė, nuo 1802 Bagdade – konsulatas. Bagdado gubernatorius Midhat Paşa (valdė 1869–72) įvykdė administracinių reformų, įkūrė mokyklų, buvo pradėta leisti laikraštį. Nuo 19 a. pabaigos Irakas buvo įtrauktas į tarptautinę prekybą, daugiausia eksportavo miežius, kviečius ir figas. Nelygiateisės sutartys, Vakarų valstybių primestos Osmanų imperijai, lengvino užsienio kapitalo įsigalėjimą Irake. 1869 atidarius Sueco kanalą Irako užsienio prekyba išsiplėtė, ypač su Didžiąja Britanija. Pigesnės užsienio prekės žlugdė vietos amatus. Buržuazija iš esmės formavosi kaip kompradorinė. 19 a. paskutiniame ketvirtyje Irakas tapo Didžiosios Britanijos ir Vokietijos varžybų objektu. 19 a. pabaigoje netoli Mosulo radus didelių naftos telkinių ir vokiečiams pradėjus tiesti Bagdado geležinkelį šių valstybių prieštaravimai Artimuosiuose Rytuose itin padidėjo.
Per I pasaulinį karą Didžioji Britanija 1914 11 okupavo al Basrą, 1917 03 – Bagdadą, 1918 pabaigoje – kitą Irako dalį. 1918 10 30 Didžioji Britanija su Turkija pasirašė Mudro paliaubas. Didžioji Britanija, okupavusi Iraką, neketino suteikti arabams nepriklausomybės – ją buvo žadėję ragindami juos sukilti prieš turkus. 1920 vasaros vietos gyventojų sukilimą Didžioji Britanija numalšino. Okupuotą Irako teritoriją valdė karinė administracija.
1920 08 Antantės valstybių San Remo konferencija suteikė Didžiajai Britanijai Irako mandatą. 1921 08 23 Irakas buvo paskelbtas konstitucine monarchija (karalyste), ją valdė Hašimitų dinastijos emyras Feisalis I, Prancūzijos išvytas iš Sirijos. 1922 Didžioji Britanija su Iraku sudarė sąjungos sutartį (ši faktiškai įtvirtino mandato sąlygas). 1923 buvo priimta konstitucija ir rinkimų įstatymas, vietos aukštuomenė įgijo kai kurių teisių. Feisalis I valdė kontroliuojamas Didžiosios Britanijos vyriausiojo komisaro. Nuo 3 dešimtmečio pradžios prasidėjo kurdų, reikalaujančių nepriklausomybės arba autonomijos, sukilimai. Irako, iš esmės žemės ūkio krašto, ekonominė reikšmė gerokai padidėjo, kai 1927 jos šiaurinėje dalyje, Kirkuko rajone, buvo rasta didelių naftos telkinių. 1912 turkų įkurta bendrovė Turkish Petroleum Company 1929 tapo Iraq Petroleum Company (būstinė Londone).
emiras Feisalis (būsimasis Feisalis I) ir Arabų komisija Paryžiaus taikos konferencijoje (1919; antras iš dešinės antroje eilėje – Th. E. Lawrenceʼas)
1930 sąjungos sutartimi (įsigaliojo 1932 10) Didžioji Britanija pripažino Irako nepriklausomybę; jis tapo Tautų Sąjungos nariu. Didžiosios Britanijos mandatas valdyti Iraką buvo panaikintas, bet šalyje liko Didžiosios Britanijos karinių bazių, patarėjų. Naftos gavyba ir toliau priklausė užsienio bendrovėms, pirmiausia Iraq Petroleum Company, kurios kontrolinį akcijų paketą turėjo britai. Irako vyriausybės (daugumai jų vadovavo N. as Saidas) ir toliau artimai bendradarbiavo su Didžiąja Britanija. 1934–35 nutiestas naftotiekis sujungė Kirkuką su Viduržemio jūros uostais Tripoliu ir Haifa. II pasaulinio karo (1939–45) išvakarėse atrasta naujų naftos telkinių Mosulo rajone. Pajamos iš naftos sustiprino irakiečių nacionalinį judėjimą. Hašimitai nesugebėjo laviruoti, todėl šiam judėjimui ėmė vadovauti viduriniai sluoksniai. Feisaliui I 1933 mirus ir į valdžią atėjus Gaziui I (valdė 1933–39) Hašimitai pradėjo prarasti įtaką. Žydų kolonizacija Palestinoje, kuri buvo Didžiosios Britanijos mandatinė teritorija, dar labiau sustiprino antibritiškas irakiečių nacionalistų nuotaikas. Į valdžią pradėjo kištis kariuomenė (įvykdęs valstybės perversmą 1936 10–1937 08 valdė generolas Bakras Sidki). Gaziui I 1939 žuvus automobilio katastrofoje karaliumi tapo jo 4 m. sūnus Feisalis II. Regentas Abd Allahas orientavosi į Didžiąją Britaniją, o nacionalistai pradėjo vis labiau orientuotis į hitlerinę Vokietiją. 1941 pavasarį R. A. al Gailani sudarė nacionalistų vyriausybę ir pradėjo atvirą konfliktą su Didžiąja Britanija. Vokietijos parama buvo nedidelė ir po mėnesį trukusio pasipriešinimo R. A. al Gailani vyriausybė krito; Didžioji Britanija okupavo Iraką (iki 1945).
Regentas Abd Allahas atgavo valdžią (iki 1953 03, kai Feisalis II tapo pilnametis). Nuo 1953 iki 1958 Irako vyriausybės vadovu daugiausia (13) kartų buvo N. as Saidas; kartu jis buvo įtakingiausias Irako politinis veikėjas. 1947 N. as Saidas su Transjordanija (nuo 1949 Jordanija) siekė sudaryti federacinę valstybę. Irakas dalyvavo 1948–49 arabų–Izraelio kare (arabų–Izraelio karai), arabų valstybių pralaimėjimas padidino takoskyrą tarp monarchijos ir nacionalistų. Ją dar labiau sustiprino bandymai atnaujinti 1930 Didžiosios Britanijos–Irako sutartį, vyriausybės siekiai užgniaužti opozicinį judėjimą. Nuo 1952 Irako vyriausybė gaudavo 50 % užsienio bendrovių Irake naftos pelno.
1953 01 įvyko pirmieji rinkimai į parlamentą, sudaryta provakarietiška vyriausybė. Bet N. as Saido (ministras pirmininkas 1954–58) vyriausybės vidaus ir užsienio politika artino monarchijos žlugimą; jis buvo antikomunistas, orientavo Iraką į Vakarus (1955 sudarytas Bagdado paktas, kurio įkūrimą rėmė Jungtinės Amerikos Valstijos, arba JAV, ir Didžioji Britanija), o tuo metu šalyje populiarėjo Egipto prezidento G. A. Nassero propaguojamos panarabizmo idėjos. Atsakydamas į Sirijos ir Egipto susijungimą į Jungtinę Arabų Respubliką, N. as Saidas siekė sukurti Hašimitų sąjungą tarp Irako ir Jordanijos. 1954 įkurtas BAAS Irako skyrius. 1957 susikūrė pogrindinis opozicinis Nacionalinės vienybės frontas, kuriam priklausė įvairios orientacijos politinės jėgos. Frontas užmezgė ryšius su pogrindine Laisvųjų karininkų organizacija (įkurta 1956). 1958 02 buvo sudaryta provakarietiška Irako ir Jordanijos Arabų Sąjunga, gyvavusi kelis mėnesius.
Irakas 1922–2005
Irako Respublika 1958–2005
1958 07 14 kariškiai (vadovas generolas A. al K. Kasimas) įvykdė valstybės perversmą. Buvo nužudytas karalius Feisalis II, beveik visa jo šeima, ministras pirmininkas N. as Saidas ir daug kitų režimo šalininkų. Paskelbta respublika. A. al K. Kasimo vyriausybė amnestavo kurdų sukilimų dalyvius, sulygino vyrų ir moterų teises, nacionalizavo daugelį užsienio įmonių, pradėjo riboti stambiąją žemėvaldą. 1959 03 Irakas išstojo iš Bagdado pakto. Buvo likviduotos Didžiosios Britanijos karinės bazės Irake. A. al K. Kasimas, iš pradžių pritaręs G. A. Nassero politikai, sudarė su Jungtine Arabų Respublika bendrą gynybos paktą. Vėl buvo atkurti diplomatiniai santykiai su SSRS ir užmegzti su kitais komunistiniais kraštais. Perversmas pablogino šalies ekonominę padėtį ir sukėlė dalies visuomenės nepasitenkinimą. Šalyje ėmė didėti komunistų įtaka. 1961 03 prasidėjo kurdų sukilimas, birželio mėnesį vyriausybės kariuomenė atnaujino kovas su jais.
Sadamas Huseinas per karą su Iranu kreipiasi į karius (1980 09 25)
1963 02 08 generolas A. as S. Arefas įvykdė valstybės perversmą, kurį rėmė ir BAAS. A. al K. Kasimas buvo nužudytas. Prasidėjo represijos prieš komunistus. 1963 11 18 A. as S. Arefas BAAS veikėjus iš valdžios pašalino ir pasiskelbė Irako prezidentu. Jis pradėjo mažiau bendradarbiauti su Jungtine Arabų Respublika. A. as S. Arefui žuvus aviacijos katastrofoje, 1966 08 valstybės vadovu tapo jo brolis generolas A. ar R. Arefas, kurį 1968 07 17 nuvertė grupė karininkų (vadovas S. Huseinas), susijusių su BAAS. Irako prezidentu ir Revoliucijos vadovybės tarybos (aukščiausioji valdžios institucija) pirmininku tapo generolas A. Ch. al Bakras, bet reali valdžia atiteko S. Huseinui. 1970 pasirašytas Irako vyriausybės ir kurdų vadovybės susitarimas nutraukti karo veiksmus, kurdams pripažinta autonomijos teisė, jų kalba paskelbta antrąja valstybine. Toliau plėtėsi naftos gavyba; 1971 išgauta 83,7 mln. t (ketvirta vieta Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose ir aštunta vieta pasaulyje); Irako naftos atsargos buvo įvertintos 4 mlrd. tonų.
Nuo 1958 Irako vyriausybė vis labiau siekė pati kontroliuoti naftos gavybą. Nuo 1961 kelis kartus buvo nuspręsta nacionalizuoti tuos naftos išteklius, kurių neeksploatuoja Iraq Petroleum Company. 1972 pradėta eksploatuoti visą ar Rumeilos naftos telkinį šalies pietinėje dalyje. Po konfliktų su Iraq Petroleum Company Irako vyriausybė 1972 06 nusprendė bendrovę nacionalizuoti, dėl to Irako vyriausybė ėmė nesutarti su Vakarų valstybėmis ir suartėjo su SSRS (1972 buvo pasirašyta draugystės ir bendradarbiavimo sutartis, numatanti ir ginklų tiekimą). Irakas pradėjo didinti naftos gavybą ir perdirbimą, t. p. didinti jos kainas ir greitai tapo turtinga šalimi. 1971–74 pajamos iš naftos išaugo nuo 500 mln. iki daugiau kaip 5 mlrd. JAV dolerių per metus.
Labai izoliuotas nuo kitų arabų valstybių ir siekdamas išvengti pernelyg didelės SSRS įtakos, Irakas pradėjo didinti pirkimus Jungtinėse Amerikos Valstijose (nuo 23 mln. JAV dolerių 1972 iki 600 mln. 1975). 1975 03 17 Alžyre Irakas ir Iranas pasirašė sutartį, kuria Iranas įsipareigojo neremti kurdų. Tai sustiprino Irako vidaus ir užsienio padėtį. Savo ruožtu Irakas išsiuntė iš šalies Irano šacho priešininkus (R. Chomeini ir kitus). Kurdai nesutikę su ribota autonomija vėl pradėjo ginkluotą pasipriešinimą. Be to, juos pradėjo remti Sirija. 1979 02 Irano šiitų islamo revoliucija, vadovaujama R. Chomeini, nuvertė šacho režimą. Tai sukėlė Irako vadovybės nerimą, nes Irake šiitų buvo apie 8 mln. (60 % visų gyventojų). Jų judėjimas galėjo kelti grėsmę ir šalies teritoriniam vientisumui. Nepaisant palyginti gerų santykių su SSRS, buvo persekiojami komunistai. 1979 07 16 A. Ch. al Bakras valdžią perdavė Revoliucijos vadovybės tarybos pirmininko pavaduotojui S. Huseinui. Irako priešai pradėjo baimintis, kad šalis rengiasi gaminti branduolinį ginklą (1975 Irakas buvo sudaręs sutartį su Prancūzija dėl branduolinio reaktoriaus statybos, buvo įkurtas branduolinių tyrimų centras). 1981 06 Izraelis subombardavo prie Bagdado pastatytą Irako branduolinį reaktorių. 8 dešimtmečio antroje pusėje Irakas užmezgė glaudesnius ryšius su Vokietijos Federacine Respublika ir Japonija.
Irako vyriausybė vykdė visuotinio raštingumo ir kitas švietimo programas. Siekiant apsirūpinti maisto produktais (Irakas gamino tik 1/4 reikiamo jų kiekio) buvo plėtojama pramonė ir žemės ūkis. Šių programų finansinis pagrindas buvo pajamos iš naftos (sudarė 98 % eksporto pajamų). 1973 per dieną buvo išgaunama 2 mln. barelių, 1977 – 2,5 mln., į dešimtmečio pabaigą – 3,7 mln. barelių naftos. Irakas pagal eksportuojamos naftos kiekį užėmė antrą vietą pasaulyje.
Irano islamo revoliucija kėlė Irakui pavojų. 1980 09 22 Irakas užpuolė Iraną (Irako–Irano karas, 1980–88). Karas nuniokojo šalį. Buvo sugriautas al Basros naftos terminalas, o Kirkuko–Viduržemio jūros naftotiekį 1982 04 Sirija uždarė. 1984 Irakas disponavo tik naftotiekiu (1000 km ilgio; juo per dieną buvo transportuojama tik 1 mln. barelių naftos), kuris kirto Turkiją, bet jam grėsė kurdų diversijos. Pajamos iš naftos sumažėjo nuo apie 30 iki apie 10 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių per metus. Kare Iraką finansavo Kuveitas ir kitos Persijos įlankos šalys, kurios bijojo, kad regione įsigalės Iranas. 1988 karas baigėsi be rezultatų.
1990 08 02 Irakas okupavo Kuveitą. Okupaciją motyvavo tuo, kad Kuveitas, kaip Osmanų imperijos al Basros vilajeto dalis, pagal paveldėjimo teisę turįs priklausyti Irakui, bet labiausiai okupaciją lėmė ekonominės priežastys: Kuveitas buvo turtingas naftos. Kuveitas buvo paskelbtas Irako provincija. Arabų šalys, išskyrus Jemeną, Jordaniją ir Palestinos išsivadavimo organizaciją, pasmerkė agresiją. JAV ir kitos Vakarų šalys ryžosi įsikišti, nes Irakas, užgrobęs Kuveito naftos telkinius, būtų galėjęs daryti didelę įtaką pasaulinėms naftos kainoms. Jungtinės Tautos įvedė Irakui sankcijas, 1990 11 28 pareikalavo besąlygiškai išvesti kariuomenę iš Kuveito. Irakui atsisakius tai padaryti 1991 01 17 sąjungininkai, vadovaujami JAV, pradėjo karo veiksmus, paskatino sukilti kurdus (Persijos įlankos karas, 1991). Irako kariuomenė buvo sumušta, 1991 02 28 sudarytos paliaubos. Jungtinės Tautos sudarė Irako nuginklavimo klausimų komisiją, kuri turėjo surasti masinio naikinimo ginklus ir juos sunaikinti. Siekiant apsaugoti kurdus ir šiitus Irako šiaurinėje ir pietinėje dalyje dalyse buvo nustatytos saugumo zonos, virš kurių uždrausta skraidyti jo lėktuvams. JAV ir jų sąjungininkai neketino nuversti S. Huseino – nebuvo kuo jį pakeisti; kurdų teritorija Irako šiaurinėje dalyje nebuvo apsaugota nuo Turkijos puolimų šiai persekiojant Turkijos kurdus.
Ekonominės sankcijos nuskurdino gyventojus. 1996 Jungtinių Tautų ir Irako susitarimu pradėta vykdyti programa Nafta už maistą – Irakas galėjo parduoti nustatytą kiekį naftos ir nusipirkti maisto produktų, vaistų ir medicininės įrangos. 1998 JAV ir kitos Vakarų valstybės nesėkmingai bandė sutelkti Irako opozicines jėgas. S. Huseinas manipuliavo didžiųjų valstybių prieštaravimais, kai kurioms (Rusijai, Prancūzijai) darė nuolaidų. 1993, 1996 ir 1998 JAV, motyvuodamos Irako nenoru bendradarbiauti su Jungtinių Tautų Irako nuginklavimo komisija ir kaltindamos jį masinio naikinimo ginklo gaminimu, bombardavo Irako teritoriją. 2003 03 20 JAV ir jų sąjungininkai, nors Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nepritarė, pradėjo prieš Iraką karo veiksmus (Irako karas). Irako šiaurinėje dalyje vėl sukilo kurdai. Iki 2003 04 10 šalies teritorija iš esmės buvo okupuota; S. Huseino režimas žlugo.
Jungtinių Amerikos Valstijų kariai Bagdade (2003 04 09)
Po karo Iraką iš pradžių tiesiogiai valdė JAV karinė administracija. Pamažu iš vietos gyventojų (daugiausia šiitų, senojo režimo priešininkų) buvo kuriama ir vietos administracija, karinės pajėgos. Įstatymų leidybos funkcijos perduotos Laikinąjai nacionalinei tarybai (25 nariai), vykdomosios valdžios – vyriausybei. Prieš sąjungininkus ir vietos administraciją prasidėjo ginkluoti išpuoliai, dar labiau paaštrėjo sunitų, buvusių senojo režimo atrama, ir šiitų, konfliktas. 2005 01 30 Irake buvo surengti rinkimai į Nacionalinį Susirinkimą, kuris turėjo sudaryti vyriausybę ir parengti konstituciją. Per rinkimus Jungtinis Irako aljansas (atstovauja šiitams) gavo 47,6 % balsų (apie 130 vietų iš 275), Kurdų partija – 25,4 % (apie 70 vietų), sunitai – tik daugiau kaip 10 vietų (dauguma jų rinkimus boikotavo).
2271
Irakas nuo 2005
2005 04 prezidentu išrinktas kurdų atstovas Dž. Talabani. Per 2005 10 referendumą 79 % rinkėjų pritarė naujos konstitucijos projektui (prieš balsavo dauguma arabų sunitų). Ratifikavus naują konstituciją 2005 12 surengtus parlamento rinkimus laimėjo šiitiškas Jungtinis Irako aljansas, kurio atstovas N. al Malikis, suformavus koalicinę vyriausybę, tapo ministru pirmininku. 2006 04 prezidentu pagal naują konstituciją vėl išrinktas Dž. Talabani (2010 perrinktas). Pagrindinė šio laikotarpio problema – stiprėjantis religinis ir politinis smurtas tarp šiitų ir sunitų grupuočių; jų aukomis tapo tiek koalicijos pajėgos, tiek civiliai. 2006 12 30 buvusiam diktatoriui S. Huseinui įvykdyta Irako teismo paskirta mirties bausmė. 2007, reaguodamos smurto stiprėjimą, JAV nusprendė į šalį atsiųsti dar apie 30 000 karių. Kartu dalis arabų sunitų genčių, anksčiau kovojusių su JAV pajėgomis, ėmė kautis su al Kaida organizaciją palaikančiomis grupuotėmis. Apie paliaubas paskelbė ir šiitų lyderio M. al Sadro pajėgos. Dėl šių veiksnių nuo 2007 antros pusės žūčių Irake ėmė mažėti.
2008 11 Irako parlamentas pritarė susitarimui, pagal kurį 2012 pradžioje JAV pajėgos galutinai paliktų šalį. 2009 02 nauju JAV prezidentu tapęs B. Obama teigė, kad amerikiečiai pasitrauks iki 2011 gruodžio. 2011 12 15 per ceremoniją Bagdade paskelbta apie JAV misijos Irake pabaigą.
2010 03 parlamento rinkimus laimėjo buvusio ministro pirmininko A. Allavi vedamas Irako nacionalinis judėjimas, tačiau jo oponentas N. al Maliki rezultatų nepripažino. Galiausiai 2010 Irako pagrindinės politinės jėgos sudarė nacionalinės vienybės vyriausybę, N. al Maliki liko ministru pirmininku. Netrukus ši koalicija tapo nefunkcionali – ją sudarančios partijos nesutarė dėl iš naftos gaunamų pajamų, t. p. dėl valstybinių institucijų kontrolės. Oponentai kaltino N. al Maliki pernelyg užvaldžius saugumo pajėgas kontroliuojančias ministerijas ir ignoruojant arabų sunitų politinius poreikius. 2012–13 Irako vakarinėse sunitų gyvenamose provincijose kilo protestų prieš N. al Maliki banga, vėl ėmė daugėti religinio ekstremizmo aukų.
Arabų sunitų radikalizacija, nepasitenkinimas N. al Maliki valdžia, Sirijoje vykstantis pilietinis karas bei Irako kariuomenės nekompetencija sudarė palankias sąlygas 2013–14 iškilti džihadistinei grupuotei Islamo valstybė, kuri 2014 užėmė nemažai svarbių Irako miestų, tarp jų – antrąjį pagal dydį šalies miestą Mosulą.
2014 04 parlamento rinkimus laimėjo N. al Maliki vedamas politinis blokas, tačiau Islamo valstybės pergalės ištirpdė jo artimų sąjungininkų, kurie ėmė reikalauti vyriausybės vadovu paskirti mažiau visuomenę skaidančią figūrą, paramą, tad nauju ministru pirmininku tapo Ch. al Abadi. 2014 07 Irako prezidentu tapo kurdų atstovas F. Masumas. Netrukus JAV remiamos kurdų autonomijos pajėgos Irako šiaurėje bei Irako kariuomenė pamažu ėmė atsikovoti iš Islamo valstybės prarastas teritorijas. Iki 2017 pabaigos Islamo valstybė prarado beveik visas Irake kontroliuotas teritorijas.
2017 09 Kurdistano regioninės vyriausybės kontroliuojamose teritorijose įvyko neįpareigojantis referendumas dėl nepriklausomybės paskelbimo, jam pritarė 93 % balsavusiųjų.
2018 05 parlamento rinkimus laimėjo M. al Sadro vadovaujama koalicija. Tuo metu, vykstant deryboms dėl naujos vyriausybės suformavimo, pietiniame Basros regione kilo masiniai protestai dėl prastų viešųjų paslaugų, ypač vandens ir elektros tiekimo. Netrukus Ch. al Abadi paskelbė, kad antrą kartą tapti ministru pirmininku jis nebandys. 2018 10 nauju Irako prezidentu tapo kurdų atstovas B. Salechas. Sudaryti vyriausybę jis pavedė buvusiam naftos ministrui ir viceprezidentui A. Abdului Madži.
Irakas nuo 1945 yra Jungtinių Tautų, nuo 1945 – Arabų lygos, nuo 1960 – OPEC narys.
215
L: A. A. Guerreau L’Irak, développement et contradictions Paris 1978; P. Marr The Modern History of Iraq Boulder 1985; R. Stefotf Saddam Husajn. Absolutny władca Iraku Warszawa 2000.