irannų kabos priklauso indoeuropiečių kalbų indoiranėnų šakai.
Paplitimas
Paplitusios Irane, Irake, Afganistane, Tadžikijoje, Šiaurės ir Pietų Osetijoje, Azerbaidžane, Rytų Turkijoje, Turkmėnijoje, Pakistane, Indijoje. Kalbančiųjų apie 50 mln. (20 a. pabaigoje).
Raida ir gramatinės ypatybės
Skiriami iranėnų kalbų raidos 3 laikotarpiai: senasis (9–4 a. prieš Kristų), vidurinis (4 a. prieš Kristų–9–10 a. po Kristaus) ir naujasis (nuo 9–10 amžiaus).
Senosioms (visos mirusios) iranėnų kalboms priklauso senovės persų (žinoma iš dantiraščiu rašytų tekstų), Avestos kalba (ja užrašyti senovės religiniai tekstai), menkai paliudytos išnykusių medų ir skitų kalbos (liko tikrinių vardų kitomis kalbomis rašytuose šaltiniuose). Senosios iranėnų kalbos (senovės persų, Avestos) išlaikė archajišką indoiranėnų fonetiką ir morfologiją, pvz., Avestos kalboje gramatiškai (galūnėmis) buvo skiriami 3 skaičiai, 3 giminės, 8 linksniai, veiksmažodžio aktyvo ir medijo rūšys, turėjo skirtingus tiesioginės nuosakos laikų – prezento, aoristo ir perfekto – kamienus.
Prie vidurinių iranėnų kalbų skiriamos gausių ar negausių rašto paminklų turinčios 7 kalbos (mirusios): vidurinių persų (dar vadinama pehlevi), partų, sogdų, Chorezmo, sakų ir menkai paliudytos sarmatų ir alanų kalbos. Lyginant su senosiomis, vidurinių iranėnų kalbų fonetika ir morfologija gerokai pakitusi: dvibalsiai ai, au virto ilgaisiais balsiais ē, ō, pakito priebalsių sistema (padaugėjo spirantų ir afrikatų), žodžių galinis skiemuo (išnykus galiniame skiemenyje priebalsiams ir balsiams), ne tokia svarbi tapo fleksija, supaprastėjo žodžių kaitymo sistema (išnyko bevardė giminė, datyvas, kai kurie kiti linksniai). Vidurinių iranėnų kalbose skiriama vakarų (vidurinių persų, partų kalbos) ir rytų (sogdų, Chorezmo, sakų kalbos) pogrupiai. Vakarų pogrupio kalbos išlaikė sprogstamuosius priebalsius b, d, g (rytų pogrupio virto spirantais; vidurinių persų band‑ / sogdų ßnt‑ ‘rišti’), priebalsį h (rytų išnyko; vidurinių persų hafta / sogdų ’ßt ‘septyni’), rytų pogrupio – giminės ir linksnio kategoriją. Vakarų pogrupio iranėnų kalbos vartojo modifikuotą aramėjų raštą, rytų – aramėjų (sogdų k.), arabų (Chorezmo k.), brahmi (sakų kalba).
Naujosiose iranėnų kalbose t. p. skiriama vakarų ir rytų pogrupiai, kurių kiekvienas dalijamas į šiaurės ir pietų kalbas. Vakarų pogrupio pietų kalboms priklauso 3 viena kitai artimos kalbos – naujoji persų (farsi, Irano valstybinė kalba, dari, arba farsi‑e kabuli, viena Afganistano valstybinė kalbų kartu su puštūnų), tadžikų ir tatų, šiaurės kalboms – kurdų, beludžių, ormurų (barakų) ir Kaspijos dialektai (mazandaranų, talyšų ir kiti), rytų pogrupio pietų kalboms – puštūnų, arba afganų, ir Pamyro (vachanų, mundžanų, iškašimų, jazgulamų, šugnų-rošanų), šiaurės kalboms – osetinų ir jagnobų kalbos.
Skiriasi vakarų pogrupio šiaurės ir pietų iranėnų kalbų fonetika – šiaurės kalbų priebalsis ĵ arba išliko, arba virto ž, pietų – z, šiaurės kalboms būdingas z pietų kalbose virto d (vietoj indoeuropiečių *ģh).
Naujosioms iranėnų kalboms būdingas pastovus kirtis (daugiausia paskutiniame skiemenyje; buvusio kilnojamojo kirčio pėdsakų išliko tik puštūnų ir iš dalies jagnobų k.), sprogstamųjų priebalsių nykimas pozicijoje tarp balsių, gramatikoje – apnykusi giminės ir linksnio kategorija (pvz., persų k. giminės kategorijos visai nėra, galūnėmis skiriamas tik tiesioginis ir netiesioginis linksnis), kai kuriose vartojamos ergatyvinės, daugelyje – perifrastinės konstrukcijos.
Naujosios iranėnų kalbos turi ir savitų bruožų, pvz., persų kalbai būdingas vadinamasis izafetas – pažyminį ir pažymimąjį žodį jungiantis balsis: ketāb‑e berādar ‘brolio knyga’, ketāb‑e bozorg ‘didelė knyga’, ketāb‑e bozorg‑e berādar ‘didelė brolio knyga’, ketāb-hā-ye bozorg ‘didelės knygos’ (ketāb ‘knyga’, ‑hā – daugiskaita rodiklis, ‑ye – vadinamasis izafetas, bozorg ‘didelis’).
Raštas
Daugelis naujųjų iranėnų kalbų vartoja arabų (persų, kurdų, beludžių, puštūnų) ir rusų (tadžikų, tatų, osetinų) rašmenis, kai kurie Kaspijos dialektai, Pamyro, jagnobų kalbos rašto neturi.
330