Irãno architektūrà
Iki 8 amžiaus
Kserkso propilėjai Persepolyje (5 a. pr. Kr.)
Sasanidų rūmų griuvėsiai Firuzabade (3 a.)
Irano dabartinėje teritorijoje rasta penkto tūkstantmečio prieš Kristų gyvenviečių liekanų. Monumentalių statinių iš nedegtų plytų liekanų išliko iš ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų (gyvenamieji namai su daugeliu patalpų ir sienų tapybos fragmentais). Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų–6 a. pr. Kr. viduryje klestėjo Elamo menas. Statyti zikuratai, rūmų ansambliai; žymiausias paminklas – 13 a. pr. Kr. rūmų kompleksas Dur Untaše (dabar Čogha Zanbilis; pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979).
Apie 900 pr. Kr. pradėti statyti pastatai su kolonomis (Hasanlu vietovėje), didesni turėjo portiką ir aukštą salę su 2 eilėmis medinių kolonų (kiekvienoje eilėje po 4). Vėliau statyti pastatai su daug kolonų turinčiomis salėmis (Godin Tepės vietovėje, 7 a. prieš Kristų).
559–330 pr. Kr. klestėjo savitas Achaimenidų menas, turintis Asirijos, Babilonijos, Egipto, Graikijos meno bruožų. Architektūra pasižymėjo monumentalumu. Didingų rūmų ansamblių pastatyta sostinėse Pasargaduose (pasaulio paveldo vertybė, nuo 2004), Persepolyje (pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979), Sūzuose. Susiklostė apadana – didelė daugiakolonė sosto salė, reprezentacinė rūmų dalis (Valdovų rūmų 100 kolonų salė Persepolyje, 6–4 a. prieš Kristų). Plačiai išdėstytos aukštos grakščios kolonos su kaneliūromis turėjo kubo arba varpo formos bazę ir jaučių, liūtų, grifonų pavidalo gembėmis užbaigtą kapitelį. Interjerai dekoruoti ryškiu spalvotu tinku, daugybe akmens reljefų, šlovinančių valdovą, vaizduojančių religines ir dvaro ceremonijas, simbolinius gyvūnus ir kita. Statyti sakraliniai pastatai, jų pagrindinė dalis – kvadratinė salė su 4 stulpais ir sijine perdanga. Uolose buvo iškertamos kapavietės (Darėjo I Didžiojo kapas Nakš‑e Rostame). Pasargaduose išliko monumentalus akmeninis Kyro II mauzoliejus.
Nuo 4 a. pr. Kr. pabaigos kraštas buvo Seleukidų valstybės dalis, architektūra kurta pagal vietos tradicijas, jai turėjo įtakos helenizmas.
Partų karalystės laikotarpiu (2 a. pr. Kr. vidurys–224 po Kr.) rūmų architektūroje susiklostė ansamblio tipas su vidiniu kiemu ir iš vienos pusės atviromis (dažniausiai į kiemo pusę) skliautuotomis salėmis – aivanais; ši struktūra išliko populiari įvairios paskirties pastatuose ir vėlesniais laikotarpiais.
Sasanidų valdymo laikotarpiu (224–7 a. vidurys) klestėjo savitas menas, kuriame susipynė persų ir įvairių šalių (Mesopotamijos, kai kurių Užkaukazės šalių, Egipto ir kitų) meno tradicijos. Buvo statomi apskrito (Guras, dabar Firuzabadas) ir stačiakampio (Bišapuras) plano miestai, apsupti sienų su bokštais. Statiniams būdinga elipsinio profilio skliautai, kupolai ant trompų. Rūmai dalyti į oficialiąją (reprezentacinę) ir gyvenamąją dalis, gausiai dekoruoti stiuko lipdiniais, sienų tapyba, mozaikomis. Į fasado pusę atsiverdavo aivanas. Paplito sakraliniai pastatai su kupolu dengta sale ir 4 arkiniais įėjimais (vadinamieji čortakai). Statyta daug tiltų, užtvankų.
8–14 amžius
7 a. viduryje įsigalėjus islamui, šalia vietos meno tradicijų plėtotos naujos: atsirado naujų statinių tipų, jie buvo gausiai dekoruojami ornamentais (islamo menas). Statyta rūmai, mečetės, medresės, minaretai, turgūs, karavansarajai, pirtys, tiltai ir kita.
Apie 900–apie 1050 vyravo mečetės su kolonadomis aplink kiemą tipas. Statyti mauzoliejai šiitų šventiesiems asmenims ir pasaulietiniams valdovams. Jie buvo 2 tipų: kubo formos pastatas su kupolu, į kurį galima įeiti (panašus į čortaką), ir apskrito arba žvaigždiško plano antkapinis bokštas (Gonbad‑e Kabus, netoli Gorgano, 1006). Tuo laikotarpiu plačiai paplito minaretai, jie dažniausiai apie 30 m aukščio, smailėjantys į viršų, dekoruoti iš plytų sudarytais geometriniais raštais ir grakščiais įrašais (vienas ankstyviausių išlikusių – prie Tarik Chanos mečetės Damghane, 1027). Rasta spalvotu stiuku dekoruotų rūmų fragmentų.
11 a. viduryje–13 a. viduryje, valdant Seldžiukų dinastijai, susiklostė mečetės su keturiais aivanais ir kupoline sale tipas (apie 771 pradėtos statyti Penktadieninės mečetės Isfahane rekonstrukcija 12 a. pradžia; mečetė Zavaroje, 1135–36). Šis mečetės tipas greit išpopuliarėjo; keturių aivanų ir kupolinės salės derinys paplito ir medresių, monumentalių pasaulietinių statinių, karavansarajų architektūroje. Buvo ištobulinta kupolų konstrukcija, plėtotas mukarnas, pastatai dekoruoti stiuku, terakota, glazūruotomis plytelėmis. Būdinga architektūros ir dekoro harmoningas derinys. Apie 1250–apie 1375 pastatai pasidarė ilgesnių proporcijų, juos imta gausiau puošti. Kupolų vidinė dalis dažnai ištisai buvo dengiama mukarnu, dekoras pasidarė spalvingesnis (stiukas, plytelių mozaika, ornamentinė sienų tapyba).
15–19 amžius
14 a. pabaigoje–16 a. pradžioje Rytų Iraną valdė Timūridų dinastija. Dinastijos įkūrėjas Timūras statydino didžiulius pastatus, jie turėjo kelti pavaldiniams pagarbią valdovo baimę (jo įpėdiniai statė mažesnius pastatus). Timūro sūnaus žmonos Gavharšad iniciatyva pastatyta įspūdingų statinių Herate (dabar Afganistano teritorija) ir Mašhade. Žymiausias šio laikotarpio Vakarų Irano paminklas – Mėlynoji mečetė Tebrize (1465).
tiltas Isfahane (17 a.)
16–17 a. architektūra suklestėjo Sefevidų sostinėje Isfahane. Valdant Šachui Abasui I Didžiajam įrengta Imamo, arba Šacho, aikštė su šeicho Lotfollos (1617) ir Imamo, arba Šacho (apie 1638), mečetėmis, Ali Kapu rūmais (apie 17 a.), didingu Didžiojo turgaus portalu (1619–20; visas ansamblis – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979). Architektūra plėtota ir kituose miestuose – Kermano centro rekonstrukcija (1596–1606). Statyta daug akvedukų, užtvankų. Buvo statomi rafinuotos architektūros tiltai (Chvadžu tiltas Isfahane, 1650). 18–19 a. plėtoti tradiciniai pastatų tipai ir formos, apie 19 a. vidurį ėmė reikštis Europos architektūros įtaka.
20 amžius
20 a. 3–4 dešimtmetyje Reza‑chanas inicijavo didelius urbanistinius projektus, kuriuose buvo numatyta plačios gatvės, daugiabučiai gyvenamieji namai. Plėtota pasaulietinė architektūra, atsirado naujų statinių tipų, konstrukcijų, medžiagų (plienas, betonas, stiklas). Kūrė iš Europos atvykę, Europos aukštosiose dailės mokyklose arba pagal jų modelį įsteigtose mokyklose Irane studijavę architektai. Vieni pirmųjų architektų užsieniečių – prancūzai M. Siroux (1907–75; sukūrė mokyklų projektų) ir A. Godard’as (1881–1965; suprojektavo Teherano universitetą, 1934). Kiti žymūs šio laikotarpio architektai – G. Guevrekianas (1900–70; iš Austrijos), V. Avanessianas (1896–1982), K. Zafaras (g. 1910), H. Seihunas.
5–8 dešimtmečio architektūroje toliau plėtotos modernizmo kryptys. Žymiausi šio laikotarpio architektai – K. Diba (g. 1937; Šiuolaikinio meno muziejus Teherane, 1967–76, Šuštaro naujasis miestas, 1974–80) ir N. Ardalanas (g. 1939; Irano vadybos studijų centras Teherane, 1970–73, dabar Imamo Sadegho universitetas). Nuo 9 dešimtmečio architektūroje atsisakyta modernizmo, skatinta vadinamoji islamiškoji architektūra. Sukurta eklektiškų pastatų, mėgdžiojančių istorinę islamo architektūrą. Suprojektuota ir statinių, kuriuose sėkmingai suderinta tradicinė ir šiuolaikinė architektūra (Al Ghadiro mečetė Teherane, 1988, architektas Dž. Mazlumas).
Laisvės monumentas Teherane (1971, architektas H. Amanatas)
Pasaulio paveldo vertybės
Čogha Zanbilis, Persepolis, Imamo, arba Šacho, aikštė Isfahane (visi nuo 1979), Tacht‑e Soleimanas (nuo 2003), Bamo miestas ir jo kraštovaizdis, Pasargadai (abu nuo 2004), Soltanije (nuo 2005), Bisotūnas (nuo 2006), Armėnų vienuolynų ansambliai (nuo 2008), Šeicho Sefio mauzoliejaus ir kitų pastatų ansamblis Ardabilyje, Tebrizo turgaus kompleksas (abu nuo 2010), Persiškieji sodai (nuo 2011), Gonbade Kavuso bokštas, Penktadieninė mečetė Isfahane (abu nuo 2012), Golestano rūmų kompleksas Teherane (nuo 2013), Šahre Sochta (nuo 2014), Meimando kultūrinis kraštovaizdis (Kermano ostanas), Susa (dabar Šušas; abu nuo 2015), Jazdo istorinis miestas (nuo 2017), Sasanidų laikotarpio statiniai Farso ostane (nuo 2018), Persijos kiarizų sistema (nuo 2016).
Irano kultūra