Irãno choreogrãfija. Seniausi duomenys apie šokio meną Irane išlikę Mesopotamijos keramikos dirbiniuose, senovės Graikijos istorikų raštuose, persų miniatiūrose. Per teatralizuotas apeigas būdavo šokami ritualiniai šokiai (kai kuriuose Irano regionuose iki 20 a. vidurio šoktas ritualinis šokis pantomima su zoomorfine kauke). 3–7 a. valdovų rūmuose, šventyklose šoko profesionalūs šokėjai; jų šokiui būdinga kanonizuoti judesiai, lėtas, bangavimą primenantis kojų judesys (vadinamoji kojų banga). Kaimuose ir miestuose buvo šokami komiški (su kauke arba be jos), erotiniai, karo šokiai. Itin paplitęs buvo solinis improvizacinio pobūdžio šokis, pasižymintis plastiškais rankų judesiais, raiškia veido mimika. Profesionalūs šokėjai ištobulino solinio šokio techniką, įtraukdavo vaidybos elementų, sudėtingų akrobatikos numerių. Iki 20 a. pradžios rūmuose ir miestų aikštėse pasirodymus rengė klajojančiųjų šokėjų trupės. Nuo 20 a. vidurio būta pavienių bandymų plėtoti vakarietiško šokio tradiciją. 6 dešimtmetyje Jungtinių Amerikos Valstijų choreografė N. Cram-Cook subūrė trupę, kuri šoko liaudies šokius pagal vakarietišką muziką. 1956 Teherane įsteigta Nacionalinė šokio akademija. 1967 įkurtas (gyvavo iki 1979) Irano nacionalinis baletas pastatė klasikinių (A. Ch. Adamo, L. Delibes’o) baletų. 1971 anglų choreografas R. de Warrenas (g. 1933) subūrė Mahalli liaudies šokių trupę. 1979 įkūrus Irano Islamo Respubliką šokis pradėtas drausti, choreografijos raida beveik nutrūko.
Irano kultūra