Irãno istòrija
Ikiistoriniai ir senovės laikai
Iranas yra viena seniausių pasaulio valstybių, gyvuojanti iki šiol. Jos raida beveik 3000 m. laikotarpiu kartais nutrūkdavo, bet vėl atgydavo. Ją sukūręs persų etnosas amžiams bėgant kito, bet išlaikė kalbinę ir kultūrinę tapatybę.
Žmonių gyvenvietės Irano teritorijoje atsirado paleolito epochoje. Ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų žinomos sėslių žemdirbių gyvenvietės. Dabartinio Irano pietvakariuose ir Mesopotamijos pietuose trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų susikūrė Elamo valstybė, buvusi šumerų kultūros įtakoje. Ten gyveno nenustatytos kilmės gutijų ir kasitų gentys.
Kalnų, stepių ir pusdykumių plotuose, apimančiuose didžiąją Irano dalį, valstybių ir miestų nebuvo. Apie 1200 pr. Kr. jose įsikūrė indoeuropiečių iranėnų gentys, didžiausios jų – medai ir persai. Medai, įsikūrę Šiaurės Vakarų Irane, nukariavo rytinę Mažosios Azijos dalį, t. p. ir Armėniją, persų gentis į rytus nuo Elamo netoli Persijos įlankos. Mediją su sostine Ekbatanoje (dabar Hamadanas) sudarė genčių sąjunga. Jos valdovas Huvachštra (Kiakaras) kartu su Babilonija kariavo prieš Asiriją, 612 sąjungininkai sudegino jos sostinę Nineviją ir galutinai sunaikino Asirijos valstybę.
Achaimenidų laikų įrašai senovės persų, babiloniečių ir elamitų kalbomis granito uoloje prie Hamadano
Persai neilgam pakluso medams, jų valdovas Kyras II Didysis (valdė 559–530) nukariavo Mediją, bet medai kartu su persais jo (Achaimenidų dinastijos) valdomoje valstybėje turėjo privilegijuotą padėtį ir palaipsniui asimiliavosi. Kyras II Didysis nukariavo visą Iraną, Babiloniją, kurios žyniai ir pirkliai buvo jam palankūs, veržėsi prie Viduržemio jūros, užėmė Finikiją ir Palestiną. Jis leido žydams grįžti iš Babilonijos nelaisvės ir atstatyti Jeruzalėje šventyklą. Kyras II Didysis nepasižymėjo būdingu tų laikų užkariautojams žiaurumu. Istoriniuose šaltiniuose (Herodoto raštuose, Senajame Testamente) vaizduojamas kaip kilnus ir humaniškas karvedys ir valdovas, gal pernelyg idealizuotas, tačiau ir legendos, ir mitai atspindi tikrus įvykius ir asmenybių bruožus. Kyrui II Didžiajam kariauti teko šiaurėje Vidurinėje Azijoje su skitų kilmės gentimis. Vienas jo žygis baigėsi visišku pralaimėjimu; per jį Kyras II Didysis žuvo.
Persijos ribas plėtė jo sūnus Kambizas II (529–522), kuris nukariavo Egiptą, vykdė ten griežtas represijas, nors jo žiaurumas istoriniuose senovės šaltiniuose perdėtas. Sukilimai apėmė įvairias plačias Persijos valdas.
Po Kambizo II mirties Persijos sostas atiteko jo giminaičiui iš Achaimenidų dinastijos Darėjui I Didžiajam (522–486). Naujų didelių nukariavimų jis neįvykdė. Balkanų pusiasalyje buvo užimta teritorija prie Bosforo ir Dardanelų sąsiaurių. Žygyje vakarine ir šiaurine Juodosios jūros pakrante persai nepajėgė nugalėti skitų, kovos su graikų miestais‑valstybėmis (graikų–persų karai 500–449 pr. Kr.) parodė didžiulės persų kariuomenės nepaslankumą, nors graikų autoriai karą mistifikavo. Darėjo I Didžiojo laikų Persija – didžiausia iki tol egzistavusi pasaulyje valstybė, kurios valdymas buvo sudėtingas. Darėjas I Didysis padalijo visą Persiją į 20 satrapijų, jos valdytojus – satrapus – skirdavo asmeniškai, buvo įvesta bendra pinigų sistema, tiesiami keliai, kurie jungė svarbiausius miestus Babiloną, Ekbataną, Surus, Sardus. Pradėta naujos sostinės statyba Vidurio Irano kalnuose netoli Persijos įlankos (graikiškai Persepolis).
Persija 6–5 a. pr. Kr.
Persijoje egzistavo vergija, vergai (jais paprastai būdavo karo belaisviai) dirbo statybose, valdovo dvaruose. Privilegijuoti buvo persai ir medai, jie sudarė nuolatinę kariuomenę ir valdovo gvardiją, užimdavo pareigas valdovo aplinkoje, jiems priklausė dideli žemės plotai. Persai turėjo savo raštą, išpažino vieną religiją su vyriausiuoju dievu Ahūra Mazda (mazdaizmas). Drauge pradėjo plisti nauja jos forma – zoroastrizmas, pagal legendinio pranašo Zoroastro (Zaratustros) vardą. Tai buvo antroji istorijoje monoteistinė religija (pirmoji – judaizmas).
Kserkso propilėjai Persepolyje (5 a. pr. Kr.)
Po Darėjo I Didžiojo Persiją valdė Kserksas I (486–465), kuris nesėkmingai tęsė karą prieš Balkanų graikus. Milžiniška Persijos valstybė negalėjo įveikti graikų miestų‑valstybių. Tačiau rytuose persų valdos pasiekė Indo upę, šiaurėje apėmė rytines Kaspijos jūros pakrantes ir Vidurinės Azijos Tarpupį (Amudarjos ir Syrdarjos). Buvo baigta sostinės Persepolio statyba, persai perėmė daug Mesopotamijos šalių senosios kultūros pasiekimų (ir dantiraštį). Oficiali kalba buvo persų, o administracijoje pripažįstamos t. p. babiloniečių, elamitų, aramėjų kalbos. Persijos valdovai toleravo nukariautų tautų religijas, nevertė garbinti Ahūros Mazdos.
Persiją silpnino Achaimenidų dinastijos narių kova dėl sosto, pavergtų tautų sukilimai ir daugelio satrapų nepaklusnumas centrinei valdžiai. Todėl ji nesunkiai buvo nukariauta Balkanuose susikūrusios trakų kilmės graikų kultūros paveiktų makedonų valstybės. Jos valdovas Pilypas II pajungė Makedonijai graikų miestus‑valstybes, palikdamas jiems savivaldą, sukūrė stiprią kariuomenę, sumanė ir įgyvendino naują kovų taktiką. Su šia kariuomene ir panaudodamas Graikijos resursus jo sūnus Aleksandras Makedonietis 334 pr. Kr. metėsi į agresyvią avantiūrą – nukariauti Persijos valstybę. Persija tada išgyveno sumaišties periodą: 338 pr. Kr. buvo nužudytas valdovas Artakserksas III Ochas, po vidaus kovų sostas atiteko Darėjui III Kodomanui (336–330) – paskutiniam iš Achaimenidų dinastijos Persijos valdovui. Aleksandro kariuomenė netrukdoma persų laivyno persikėlė į Mažąją Aziją, sumušė persus Graniko mūšyje (334) ir Iso mūšyje (333). Darėjas III Kodomanas pasiūlė Aleksandrui taiką – atiduoti jam Mažąją Aziją, pusę savo lobyno aukso. Makedonų karo vadai buvo linkę sutikti, bet Aleksandras atmetė Persijos valdovo pasiūlymą, paskelbęs, kad keršija už persų skriaudas graikams. Jo kariuomenė užėmė Finikiją, Palestiną, Babiloną, Egiptą ir Persijos sostinę Persepolį. Šis didingas miestas buvo nusiaubtas, valdovų rūmai sudeginti. 330 pr. Kr. bėgantį nuo priešo Darėją III Kodomaną vienas satrapas nužudė (šis satrapas buvo paimtas į nelaisvę ir Aleksandro įsakymu nužudytas). Aleksandrui 324 pr. Kr. mirus didžiulę nukariautą teritoriją pasidalijo žymiausieji makedoniečių karvedžiai. Prasidėjo vadinamoji helenizmo epocha.
Persija helenizmo laikotarpiu
Dabartinis Iranas visas atsidūrė helenistinėje Seleukidų valstybėje (sostinė Antiochija, dabar Antakya). Tačiau 2 a. pr. Kr. jį perėmė po persams giminingų partų genčių, gyvenančių šalies šiaurės rytuose, sukilimo susikūrusi Partų karalystė, valdoma Aršakidų dinastijos. Ji turėjo stiprią kariuomenę, t. p. ir tuometę naujovę – sunkiąją kavaleriją. Partų karalystė kariavo su Seleukidais, vėliau Romos imperija, užvaldė Mesopotamiją, tapdama viena iš nedaugelio valstybių, kuri sėkmingai priešinosi romėnams, kartais sudariusi sąjungą su senovės Armėnija. Pripažinta religija buvo zoroastrizmas, oficialios kalbos – persų ir graikų. Partų karalystės sostine tapo 3 a. pr. Kr. Mesopotamijoje, prie Tigro upės, įkurtas Ktesifonto miestas.
Irano šiaurės rytuose, dabartiniame Šiaurės Afganistane ir dabartinėje Turkmėnijoje Seleukidų vietininkas sukėlė maištą prieš savo valdovą, jį rėmė vietinė diduomenė. Seleukidai nepajėgė maišto nuslopinti ir čia susikūrė Graikų‑baktrų karalystė, kur egzistavo ryški graikų kultūros įtaka. Ir ši valstybė, ir Partų karalystė priskirtinos helenistinei erdvei. Persams graikiško prado vyravimas Partų karalystėje kėlė nepasitenkinimą. 224 po Kr. persų tėvoninės Parsuvos (Persidos) valdytojas Ardašyras I sukilo ir nuvertė Partų karalystės valdovą. Valstybė vėl vadinosi Persija, valdovų Sasanidų giminė buvo kilusi iš Achaimenidų atšakos. Sasanidų Persija buvo galinga valstybė, užimanti beveik tokią pat teritoriją kaip ir Achaimenidų valstybė. Dėl hegemonijos Priešakinėje Azijoje ji nuolatos kariavo su Romos ir Bizantijos imperijomis. Karuose sėkmė būdavo permaininga. 260 prie Antiochijos persai paėmė į nelaisvę Romos imperatorių Valerianą.
Ardašyro I vainikavimas (Nakš‑e Rostamo nekropolio reljefas)
Sasanidų Persijoje oficiali religija buvo zoroastrizmas, jo dvasininkai – žyniai (magai) valstybėje turėjo didelę įtaką. Šventykloms priklausė dideli žemės plotai, kuriuose dirbdavo vergai. Persijoje plintant krikščionybei Sasanidai jos išpažinėjus toleravo tol, kol Romos imperijoje ji netapo oficialia religija. Tada prasidėjo vietos krikščionių persekiojimas, taikytos mirties bausmės. Tačiau Persija priglausdavo Bizantijos imperijos persekiojamus eretikus – monofizitus ir nestorijonus. 5 a. tarp Persijos krikščionių įsigalėjus nestorijonybei persekiojimai baigėsi.
Zoroastrizmas turėjo savų eretikų – pranašus Manį (3 a.) ir Mazdaką (5 a.–6 a. pradžia). Pirmasis jungė zoroastrizmą su krikščionybe ir davė pradžią manicheizmo mokymui, kuris viduriniais amžiais darė įtaką Europos krikščionybei (sektoms Balkanuose ir Prancūzijoje). Mazdakas skelbė utopines idėjas, kurios priskirtinos prie socialistinių. Abu pranašai buvo nužudyti, bet jų idėjos gyvavo ir vėlesniame musulmoniškame Irane (19 a. atsiradęs bahaizmas). Zaroastrizmas buvo labai intelektuali religija, kuri potencialiai galėjo tapti pasauline.
Sasanidų valstybėje buvo ir toliau pripažįstama graikų kultūra, bet ji nebestelbė persų kultūros ir kalbos. Literatūros veikalai, religiniai traktatai buvo rašomi vadinamąja vidurine persų kalba, labai besiskiriančia nuo senosios (Achaimenidų epochos). Persija darė įtaką nuolat su ja kariaujančiai Bizantijai, jos imperatorių išaukštinimui rūmų ceremonijose. 570 Persija pajungė pietvakarinę Arabijos pusiasalio dalį (dabartinis Jemenas), 7 a. pradžioje valdovas Chosrovas II nukariavo Siriją, Palestiną, dalį Egipto. Persams talkino monofizitai, Bizantijos valdžios engiami kaip eretikai. Sąmokslininkams nužudžius Chosrovą II (628) Bizantija atkovojo prarastas žemes. Abi tarpusavyje kovojusios didvalstybės išsekino savo jėgas ir tapo lengvu grobiu arabams, priėmusiems Mahometo mokymą. Po Chosrovo II mirties Persijoje prasidėjo kovos dėl sosto, provincijose kilo sukilimų. 632 šachu tapo Jazdegerdas III, paskutinis ikiislamiškas Persijos monarchas. Įsiveržę arabai 637 mūšyje prie Kadisijos sunaikino persų kariuomenę ir užėmė Sasanidų sostinę Ktesifontą. Jazdegerdas III tęsė kovą, bet 642 mūšyje prie Nahavando patyrė dar vieną pralaimėjimą, pabėgo į šiaurę, kur 651 ar 652 dabartinėje Turkmėnijoje buvo nužudytas vienos tiurkų genties vado. Arabai nukariavo visą Sasanidų valstybės teritoriją.
Islamiškas Iranas arabų ir tiurkų-mongolų valdžioje
Arabai greitai nukariavo visą Sasanidų Persiją, pasiekė Indo upę ir Vidurinės Azijos Tarpupį (arabų užkariavimai). Arabų valdovai kalifai valdyti tolimoms provincijoms ir mokesčiams rinkti pasitelkdavo tiek buvusios Bizantijos, tiek Persijos valdininkus. Arabų valstybės centru tapo Damaskas, iš kur Omejadų dinastijos kalifai valdė milžinišką teritoriją, išsidriekusią per 3 žemynus – nuo Himalajų atšakų iki Pirėnų kalnų Europos vakaruose.
Omejadų nuversto ir nužudyto kalifo Alijaus šalininkai jų valdžios nepripažino, atsirado islamo kryptis – šiizmas. Jis išplito Mesopotamijoje ir Persijoje, kur dauguma gyventojų po arabų nukariavimų be prievartos priėmė islamą. Zoroastrizmas, menkai suprantamas platiems gyventojų sluoksniams, prarado tikinčiuosius, dvasininkai (magai) persikėlė į Indiją, kurios vakarinėje pakrantėje gyveno išeivių iš Persijos parsų. Tačiau zoroastrizmas padarė poveikį šiitų mokymui, kuris skilo į keletą sektų. Šiizmas, įsivyravęs tarp persų, padėjo jiems išsaugoti atskirumą unifikuotame islamo pasaulyje.
Šiitai parėmė sukilimą prieš Omejadus, po jo 750 kalifo sostas atiteko Abasidams. Jie perkėlė sostinę iš Damasko į naują Bagdado miestą prie Tigro upės, netoli buvusio Partų karalystės ir Sasanidų sostinės Ktesifonto. Abasidų kalifatas perėmė daugelį Sasanidų tradicijų, persų valdininkai ir mokyti žmonės užimdavo aukštas pareigas administracijoje ir vietą kultūros srityje. Oficiali kalba buvo arabų, bet literatūrą kurdavo ir persų kalba, tiesa, jai pradėtas vartoti arabų raštas. Abasidų kalifato pradžioje vyko daug sukilimų, bet Persijoje 9–10 a. buvo taikos ir ūkio pakilimo epocha. Ją nutraukė tiurkų klajoklių, vadinamųjų seldžiukų, įsiveržimas. Šie užgrobtose srityse kūrė savo valstybėles, kurios kariavo tarpusavyje. Gyventojams didino mokesčių naštą, klajokliai plėšdavo taikius sėslius gyventojus.
Pasipriešinimas seldžiukams įgavo ypatingą formą. Tarp šiitų islamistų atsirado nizaritų sekta, kuriuos Vakaruose vadino asasinais. Jų kovos priemone, be kitų, tapo individualus teroras prieš valdovus, jų karvedžius ir valdininkus. Sektos pradininku buvo arabas Hasanas ibn as Sabbachas, kurio šalininkai 1090 Irano vidurinės dalies kalnuose užėmė Alamuto tvirtovę, ji tapo jų teokratinės valstybės centru. Seldžiukų valdovai palaipsniui perėmė persų kultūrą ir šiitų krypties islamą.
13 a. persų žemes nusiaubė mongolai. Pirmą kartą apie 1220 Čingischano ordos pražygiavo per šiaurinę šalies dalį. Šiaurės rytinė dalis (Chorasanas) buvo užkariautas – didžiausias Nišapūro miestas sugriautas, visi gyventojai išžudyti. Visą Persiją mongolai nukariavo 1253–56, vadovaujami Čingischano anūko Chulagu‑chano. Užkariautojai išžudė daugybę gyventojų, dar daugiau mirė iš bado ir dėl epidemijų. Klajokliai griovė drėkinimo įrenginius, dirbamas žemes vertė ganyklomis. Chulagu‑chano įpėdiniai (Chulaguidai) susirūpino savo valdomos šalies nuosmukiu ir Machmudas Gazan‑chanas (1295–1304), įkvėptas savo patarėjo, įžymaus persų mokslininko Rašido ad Dino, sutvarkė mokesčių rinkimą, panaikino žemdirbių ir amatininkų vergiją, pats priėmė islamą; buvo atnaujinami drėkinimo įrenginiai.
Tačiau Chulaguidų valstybė suskilo į smulkesnes, kurias užgriuvo Timūro ordos. Visą Persiją jis itin žiauriai nukariavo 1380–93. Isfahano miestas buvo sugriautas, iš 70 000 nukirstų galvų pastatytas bokštas. Kitame nedideliame mieste 2000 žmonių buvo gyvi užmūryti sienoje. Timūro sūnūs ir anūkai (Timūridai), kuriems po jo mirties 1405 atiteko valdyti atskiros Persijos dalys, jo žiaurumo nepaveldėjo. Jie perėmė persų kultūrą, nors netapo šiitais, o liko sunitai, skatino mokytis persų kalbos. Timūro palikuonis Babūras, kuris valdė Kabulą ir gretimas teritorijas, 1525 įsiveržė į Šiaurės Indiją, nukariavo Delio sultonatą, įkūrė Didžiųjų Mogolų valstybę. Imperija ją pavertė Babūro anūkas Akbaras (1556–1605). Akbaro rūmuose vyravo persų kalba, ją vartojo susirašinėjimuose pats Akbaras ir aukštieji valdininkai, bet plačiau ši kalba Didžiųjų Mogolų imperijoje neišplito. Dėl klajoklių įsiveržimų pakito Persijos gyventojų sudėtis. Sumažėjo indoeuropiečių ir semitų kilmės žmonių, padaugėjo tiurkų ir mongolų. Juos veikė persų kultūra, kuri tais sumaiščių ir užkariautojų teroro laikais turėjo stebėtinų pasiekimų, žymių mokslininkų. Minėtini garsus gydytojas, tuometės (pirmosios) medicinos enciklopedijos autorius Avicena, poetas ir matematikas Omaras Chajamas, istorikas Rašidas ad Dinas, istorikas ir poetas Ferdousi. Tiurkų ir mongolų klajokliai griovė Persijos materialią kultūrą ir silpnino dvasinės kultūros galimybes. Tačiau istorijos vyksmas lėmė, kad tiurkų gentys atkūrė centralizuotą ir galingą Persijos valstybę.
Iranas prie Sefevidų
Klajoklių tiurkų gentys, įsikūrusios šiaurės vakarinėje Persijos dalyje iškart po Timūro mirties sudarė keletą valstybinių junginių, tarp jų išplito šiitų krypties islamas. Šių junginių tarpusavio kovos siaubė šalį, žlugdė amatus ir prekybą. Jų centrais tapo šalies pietinė dalis netoli Persijos įlankos. Tuo metu šiaurės vakaruose stiprėjo didelės žemės plotus valdančios dvasiškių Sefevidų giminės įtaka. 1499 jų vadavaujumi tiurkai kizilbašiai pradėjo Persijos teritorijos užkariavimą. Ismailis iš Sefevidų giminės 1502 pasiskelbė Persijos valdovu (šachu) Ismailiu I (1502–24), šiizmas įteisintas kaip valstybinė religija. Ismailis I kariavo dėl Persijos žemių vienijimo, su Osmanų Turkija – dėl vyravimo Armėnijos kalnyne, Mesopotamijoje ir Užkaukazėje.
Karai turėjo t. p. religinį pobūdį: šiitai kovojo prieš osmanus sunitus. Dėl turkų pavojaus šachas Tachmaspas I (1524–76) perkėlė sostinę iš Tebrizo į Kazviną, kalnuose netoli Kaspijos jūros. Karai su turkais niokojo šalį, ypač kentėjo kovos lauku tapusios krikščioniškos Armėnija ir Sakartvelas. Šacho įsakymu šių tautų amatininkai ir pirkliai būdavo perkeliami į Persijos gilumą. Kelionėje į paskirties vietas daugelis perkeliamųjų žūdavo. Persiją 16 a. niokojo sukilimai, klajoklių genčių vadų savivalė ir tarpusavio kovos. Po Tachmaspo I mirties prasidėjo sumaištis, dėl sosto kovojo įvairios genčių grupuotės.
Tik šachui Abasui I Didžiajam (1588–1629) pavyko nuraminti klajoklius, sudaryti nuolatinę kariuomenę su artilerija, kurią padėjo kurti europiečiai. Portugalai jau pasiekė Persijos įlanką, Hormuzo uoste įsteigė prekybinę faktoriją. Šachas rėmėsi jau nebe klajokliais kizilbašiais, bet žemvaldžiais, pirkliais, valdininkais, daugiausia persais. Sostinę Abasas I Didysis perkėlė iš atokaus Kazvino į didelį senovinį Isfahano miestą pačiame Persijos viduryje, 1603 pradėjo pergalingą karą su Turkija. Persijai atiteko rytinės Armėnijos ir Sakartvelo dalys, vakarinė Kaspijos jūros pakrantė iki pat nuo Rusijos priklausomų klajoklių žemių.
Valdant Abasui I Persijoje pakilo ūkis, buvo gaminama daug šilko, užsimezgė prekybos ryšiai su Vakarų Europa. Persijos miestuose, pirmiausia Isfahane, buvo pastatyta daug rūmų, mečečių ir kitų pastatų. Šachas skatino ūkinį aktyvumą mažindamas mokesčius miestiečiams, pirkliams, krikščionims armėnams buvo suteikiama įvairių privilegijų. Pirkliai iš Persijos pasiekdavo Vakarų Europą ir Indiją, o Kaspijos jūra ir Volga – Rusijos miestus. Abasas I Didysis buvo vienas žymiausių Persijos valdovų, bet drauge žiaurus rytietiškas despotas, be gailesčio slopinantis bet kokius nepasitenkinimo pasireiškimus, juo labiau sukilimus. Jo įpėdiniai buvo panašūs, bet neturėjo Abaso I Didžiojo gebėjimų ir akiračio.
persai kaunasi su kariais iš Azijos (17 a. miniatiūra, Ferdousi poemos Šachnamė iliustracija)
17 a. pabaigoje Sefevidų Persija užėmė ne tik Iraną, bet ir Užkaukazę, dalį dabartinės Turkmėnijos ir Vakarų Afganistaną. Valstybės kalba buvo persų, bet tai nekėlė didelio nepasitenkinimo. Tačiau šiizmo skleidimas sutikdavo sunitų pasipriešinimą, ypač Afganistane. Tik šiitai galėdavo užimti aukštas pareigas šacho rūmuose ir valstybės administracijoje, sunitai jausdavo diskriminaciją įvairiose gyvenimo srityse. Dėl šių ir kitų priežasčių 18 a. pradėjo sukilinėti karingos afganų gentys. 1722 didžiulė afganų armija įsiveržė į Persiją ir po ilgos apsupties užėmė Isfahaną, afganų karvedys pasiskelbė Persijos šachu. Tais įvykiais pasinaudojo Turkija ir įsiveržė į Šiaurės Vakarų Persiją bei Užkaukazę. Rusijos caras Petras I kovos su Turkija pretekstu su didele kariuomene užėmė vakarinę Kaspijos jūros pakrantę, jo daliniai išsikėlė ir šios jūros pietiniame krante (Persijos–Rusijos karai).
Afganų nukariavimas sukėlė didelį pasipriešinimą. Jam Šiaurės Persijoje vadovavo tiurkų kilmės karvedys Nadyr‑chanas. 1730 afganai buvo išvyti. Pasinaudodamas pergale Nadyras privertė 1736 sušauktą didikų ir aukštųjų dvasininkų pasitarimą paskelbti jį šachu. Nadyras įvėlė šalį į nesibaigiančius karus: 1736–39 surengė žygį į Indiją (užimtoje Didžiųjų Mogolų sostinėje Delyje jo kariuomenė vykdė masines žudynes, nusiaubė miestą), vėliau žygiavo į Vidurinės Azijos Tarpupį, net į Omaną Arabijos pusiasalyje. 1747 Nadyras artimos aplinkos sąmokslininkų buvo nužudytas. Afganų įsiveržimas ir Nadyro grobikiški karai pakirto Persijos ūkį. Nebeliko centrinės valdžios, atskirų sričių valdytojai laikė save nepriklausomais, klajoklių genčių vadai elgėsi panašiai. 1760 vienas Pietų Persijos genčių vadas (ne tiurkų kilmės) Kerim‑chanas suvienijo beveik visą Persiją, išskyrus šiaurės rytinį Chorasaną, ir pasiekė šalyje stabilumą; sostinę jis perkėlė į Širazą. 1779 Kerimui mirus Persijoje vėl prasidėjo sumaištis. Tiurkiškos kadžarų genties vadas Aga Mochamad‑chanas pajungė savo valdžiai beveik visą Persiją. 1795 jis surengė grobikišką žygį į Sakartvelą; per šį žygį tarsi sugrįžo Tamerlano laikai: Sakartvelo sostinė Tbilisis buvo nusiaubta, gyventojai išžudyti, panašiai nukentėjo beveik visas Sakartvelas. Po šios barbarybės 1796 Aga Mochamad‑chanas pasiskelbė šachu. Jis – naujos Kadžarų dinastijos pradininkas.
Naujųjų laikų Iranas
1707 Aga Mochamad‑chanas buvo artimųjų nužudytas. Šacho sostas atiteko jo giminaičiui. Sostinė buvo perkelta į Teheraną. Persija 19 a. išgyveno ūkinio ir kultūrinio nuosmukio laikotarpį. Tačiau Sefevidų dinastijos valdymas padėjo Persijos valstybei egzistuoti ir išlikti Europos valstybių skverbimosi ir jų pastangų pajungti šalį savo įtakai akivaizdoje. Visoje šalyje buvo išplitusi vadinamoji naujoji persų kalba, ji skyrėsi nuo senosios ir vidurinės kalbų tuo, kad turėjo daug tiurkiškų ir turkiškų skolinių.
Persija domino Rusiją, Didžiąją Britaniją ir Prancūziją, šios šalys stengėsi pasinaudoti ja tarpusavio karuose. Napoleono I Prancūzija mėgino sutrukdyti Didžiosios Britanijos kolonijinei hegemonijai Indijoje ir Rusijos skverbimuisi į Kaukazą. Tarp šių dviejų Europos galybių t. p. buvo prieštaravimų. Iki 1830 Rusija per tris karus (Persijos–Rusijos karai) išstūmė Persiją iš Kaukazo, gavo privilegijų savo pirkliams. Panašių privilegijų po 10 m. gavo ir britai. 1845 Persijai teko pasirašyti su Prancūzija sutartis dėl muitų sumažinimo prancūziškoms prekėms. Europietiškų prekių įvežimas lengvatinėmis sąlygomis kėlė didelį persų amatininkų ir pirklių nepasitenkinimą. Tai tapo viena iš prielaidų miestų gyventojams remti babidų judėjimą.
1844 dvasiškis teisėjas iš Širazo miesto pasiskelbė Babu, t. y. asmeniu, per kurį pranašas Mahometas perduoda savo ištarmes, o 1847 – nauju pranašu mahdžiu. Babo mokymas skelbė visų žmonių lygybę ir visiems teisingos santvarkos sukūrimą. 1847 Babas buvo įkalintas, jo šalininkai plėtojo savo pranašo mokymą – skelbė privačios stambios nuosavybės panaikinimą, vyrų ir moterų lygybę. 1848 Šiaurės Persijoje, prie Kaspijos jūros, prasidėjo babidų sukilimas, kuris plito ir kitose Persijos vietose, tačiau visos šalies neapėmė. Šacho valdžia slopino sukilimą karine jėga, pasidavusių žadėjo pasigailėti, bet visus išžudė. Kalėjime nužudytas ir Babas. Vėliau vienas Babo mokinių – Baha Ula reformavo jo mokymą į religinę doktriną – humanistinę, atmetančią prievartą ir karus, taip atsirado pasaulyje paplitęs bahaizmas.
19 a. viduryje šacho ministras Amiras Nezamas (Mirza Tagi-chanas) bandė vykdyti reformas, stiprinti centralizaciją, bausti savivaliaujančius provincijų gubernatorius, iždo vagis, apribojo šacho giminių piktnaudžiavimą valstybės iždu. Kaip ir daugelis kitų istorinių reformatorių, buvo nušalintas ir 1852 nužudytas.
19 a. viduryje dėl vyravimo Afganistane Persija įsivėlė karą su dar viena Europos valstybe. Šacho kariuomenė 1856 užėmė Merato miestą Afganistano vakaruose ir gretimas teritorijas. Britai įžvelgė pavojų savo viešpatavimui Indijoje ir paskelbė Persijai karą. Karas persams nesisekė, 1857 taika buvo sudaryta Paryžiuje. Šachas atsisakė pretenzijų į Afganistano žemes, Didžiajai Britanijai atiteko dalis vadinamojo Beludžistano.
Rusija ir Didžioji Britanija skverbėsi į Persiją, gaudavo įvairių koncesijų. 1889 įkurtas britų kapitalo vadinamasis Šachinšacho (Persijos monarchų titulas) bankas. 1870–71 Persija išgyveno sausros sukeltą nederlių ir badą, per kuriuos išmirė beveik 1/5 gyventojų. 1896 buvo nužudytas šachas, jo įpėdinis pažadėjo priimti konstituciją ir sušaukti Medžlisą – parlamentą (Islamo Konsultacinę Asamblėją). Šalyje vyko demonstracijos, per kurias reikalauta vykdyti pažadą, jas organizavo daugiausia šiitų dvasininkai.
Medžlisas buvo išrinktas 1906, jis parengė konstituciją, kuri apribojo šacho despotizmą. Persijoje prasidėjo revoliucija, skelbianti nepriklausomybės išsaugojimo šūkius (1907 Didžioji Britanija su Rusija pasidalijo Persiją įtakos sferomis). Rusijos sfera buvo šiaurinė dalis, turinti išplėtotą žemdirbystę ir žuvingos Kaspijos jūros pakrantes. Britams teko pietinė dalis, kur gelmėse ką tik buvo atrasta naftos išteklių. Persijos viduryje, įskaitant sostinę Teheraną, palikta vadinamoji neutrali juosta. Europos didžiųjų valstybių kišimasis kėlė Persijoje visuotinį pasipiktinimą, šachas mėgino panaikinti konstitucijos galiojimą ir atkurti absoliutizmą. Netikėtai prieš šiuos šacho veiksmus stojo abi Europos galybės. Rusai ir britai įvedė į Persiją savo karinius dalinius, nes bijojo didelių sukrėtimų. Jie reikalavo. kad šachas gerbtų konstituciją, išlaisvintų suimtus pertvarkymų šalininkus. Britai ir rusai Persijoje iš vietinių žmonių sudarė patikimus sau kariuomenės junginius (rusai – persų kazokų kariuomenę). Pirmajame pasauliniame kare Persija pasiskelbė neutralia, bet į ją siekdami panaikinti Rusijos įtaką veržėsi turkai, jie plėšikavo, naikino vietinius krikščionis – armėnus bei asirus. Visa Persijos teritorija buvo užimta svetimųjų: šiaurinė dalis – rusų, šiaurės vakarinė – turkų, pietinė – britų, tiksliau jų karinių pajėgų iš samdytų Indijos gyventojų.
Pehlevi dinastijos epocha: modernizacija, nuo Persijos link Irano
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Persiją apėmė dar didesnė sumaištis. Rusijai po 1917 m. revoliucijų traukiantis iš karo paskui paliekančią šalį jos kariuomenę slinko turkai. Rusijos bolševikai bandė plėsti savo įtaką šiaurinėje šalies dalyje, ypač Kaspijos pakrantėje, užmegzdavo ryšius su įvairios pakraipos sukilėliais. Didžioji Britanija privertė Persiją 1919 sudaryti sutartį, kuri suteikė britams teisę kontroliuoti šalies finansus, ūkį ir kariuomenę.
Tačiau 1921 įvyko perversmas, vadovaujamas persų kazokų dalinio vado pulkininko Reza‑chano, kuris tapo karo reikalų ministru. Nauja vyriausybė anuliavo sutartį su britais, bolševikų Rusija sudarė labai palankią Persijai sutartį: atsisakė Rusijos imperijos turėtų koncesijų ir kitų privilegijų, išvedė iš Persijos savo kariuomenę su išlyga, kad galės vėl įvesti, jei Persijai grės pavojus iš trečiosios šalies.
Persijoje plito reikalavimai nušalinti nuo sosto Kadžarų dinastiją ir paskelbti respubliką. Prieš respubliką buvo nusiteikusi šiitų dvasininkija. Reza‑chanas, užuot tapęs prezidentu‑diktatoriumi, išdrįso užimti sostą, 1925 12 Medžlisas jį paskelbė šachu Reza‑šachu Pehlevi. Pagal kilmę jis buvo pirmas tikras persas monarchas nuo Sasanidų laikų, stiprino Persijos nepriklausomybę, skelbė tikslą atkurti šalies galybę. 1934 Teherane buvo įsteigtas universitetas (šalia kitų aukštųjų mokyklų). Valdžia rūpinosi raštingumo kėlimu, Persijos praeities paminklų išsaugojimu. Viena iš priemonių buvo persų kalbos valymas nuo svetimybių, ypač tiurkiškų. 1935 valstybės pavadinimas pakeistas iš Persijos į Iraną. Reza‑šachas Pehlevi pasiskelbė naujos dinastijos – Pehlevi pradininku. Šalies ūkio plėtotei buvo statomi fabrikai, 4 dešimtmetyje nutiestas geležinkelis nuo Persijos įlankos iki Kaspijos jūros.
Reza‑šachas Pehlevi valdė šalį despotiškai, slopino bet kokią opoziciją, įtariai kontroliavo savo ministrus, kartais juos įkalindavo ir bausdavo mirtimi. Parlamentas – Medžlisas – išliko, bet nuolankiai vykdė šacho valią. 4 dešimtmetyje Irane stiprėjo nacistinės Vokietijos įtaka, o tai kėlė nerimą Didžiajai Britanijai ir Sovietų Sąjungai.
1941 08 25 šių dviejų didžiųjų valstybių, tapusių sąjungininkėmis Antrajame pasauliniame kare, kariuomenių daliniai įžengė į Iraną. Jos paskelbė, kad Irano okupaciją įvykdė dėl Vokietijos intrigų Irane ir ji yra tik laikina. Britų kariai iš Indijos okupavo Pietų Iraną, Sovietų Sąjungos – Šiaurės Iraną, įskaitant sostinę Teheraną. Reza‑šachas Pehlevi buvo priverstas perduoti sostą jaunam sūnui Mohamadui Rezai Pehlevi. Senąjį šachą britai išgabeno į Pietų Afriką, kur jis netrukus mirė. Britams reikėjo Irano naftos, Sovietų Sąjungai – saugaus kelio per šalį iš Persijos įlankos uostų gabenti iš Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gautą materialinę paramą. 1943 Irane įvyko kovojančių prieš nacių Vokietiją trijų didžiųjų valstybių vadovų Teherano konferencija.
Irano valdžia sumažino represijas prieš opoziciją, laisviau galėjo kurtis ir veikti politinės partijos, tarp jų komunistinė Liaudies partija (Tude). Irano šiaurės vakaruose sovietai rėmė azerų ir kurdų autonomistus. Irane nerimauta, kad Maskva siekia prijungti azerų gyvenamą teritoriją prie sovietinės Azerbaidžano respublikos Užkaukazėje. Tačiau Irano valdžia, gavusi Didžiosios Britanijos ir JAV paramą, tam priešinosi. 1946 SSRS kariuomenė išvesta iš Irano.
Po Antrojo pasaulinio karo Irane stiprėjo nepasitenkinimas britų įtaka, Anglijos–Irano naftos bendrovės teise išgauti naftą, mokant už tai nedidelį mokestį. Tokią padėtį pakeisti ragino nuosaiki centristinė partija – Nacionalinis frontas, turintis šiitų dvasininkijos palaikymą. Nacionalinio fronto lyderis, aktyviai dalyvavęs dar 20 a. pradžios revoliucijoje Irane M. Mosadikas, 1951 tapęs Irano ministru pirmininku, nacionalizavo Anglijos–Irano naftos bendrovę. Didžioji Britanija protestavo, bet ypač susirūpino JAV. Jų politikams atrodė, kad Iranas pateks į SSRS įtaką. JAV žvalgyba 1953 organizavo karinį perversmą, kuriam pritarė pats šachas. Dėl perversmo jam nebereikėjo atsižvelgti į Medžliso nuomonę. Stiprėjo represijos prieš opoziciją, pirmiausia Tude, kuri įgijo šalininkų tarp karininkų.
kariuomenė prie Karališkųjų rūmų (Teheranas, 1953 03)
Šachas greit suvokė, kad politinė ir socialinė padėtis kelia grėsmę jo sostui, tad stiprino ryšius su Vakarais, kita vertus, – 1962 pradėjo žemės reformą. Sudarytas kompromisas su Anglijos–Irano naftos bendrove, 1955 Iranas prisijungė prie Vakarų sukurto karinio Bagdado pakto, pasirašė įvairių sutarčių dėl karinio ir finansinio bendradarbiavimo su Vakarų valstybėmis, pirmiausia su JAV. Žemės reformos įgyvendinimui pasipriešino žemvaldžiai, šachas jiems nuolaidų nedarė, o 1963 paskelbė plačią reformų programą, pavadinta baltąja revoliucija: rinkimų teisė moterims, neraštingumo likvidavimas, miškų nacionalizacija. Visos šios priemonės buvo pažangios, bet rinkimų teisė moterims sukėlė šiitų dvasininkų protestus. Lėšų reformoms ir švietimo įstaigų plėtrai buvo gaunama iš naftos eksporto. Šios pajamos labai išaugo nuo 1973, kai naftos kainos pasaulinėje rinkoje padidėjo kelis kartus. Šachas spartino Irano industrializaciją, pirko modernius ginklus, šalies gyvenimas labai keitėsi.
Pasireiškė ir šešėlinė permainų pusė: valstiečių žemės ūkio produkcija susidūrė su įvežamų iš Vakarų grūdų, mėsos ir kitų prekių konkurencija. Daug kaimiečių parduodavo savo dėl vykdomos reformos gautus sklypus ir keldavosi į miestus. Pasiturinčiųjų sluoksnis gyveno prabangoje, ignoravo islamo moralines dogmas; šiitų dvasininkų jiems išsakomi kaltinimai turėjo pagrindo.
Islamo revoliucija
Vyriausias šiitų dvasininkas ajatola R. Chomeini, išvarytas iš Irano ir gyvendamas emigracijoje, svaidė prakeiksmus korumpuotai Irano viršūnei, kuri, esą tarnauja didžiajam šėtonui – JAV. Ryšiai su Vakarais leido Irane sklisti ir kitokioms šacho valdžiai pavojingoms naujųjų kairiųjų idėjoms, kurios turėjo nemažą įtaką naujai įsteigtų aukštųjų mokyklų studentijai. Represijos tik didino opozicines nuotaikas plačiuose visuomenės sluoksniuose, priešiškumą esamai santvarkai. 1977 rudenį Irano miestuose prasidėjo didžiulės demonstracijos, kurių nuslopinti niekaip nepavykdavo. Šachas praleido momentą, kada dar galėjo nuraminti protestuotojus nuolaidomis. Jo aplinka, kariuomenės vadovybė pasimetė, griežtas represijas keitė neveiklumo epizodai. R. Chomeini pateikė save kaip kovos simbolį, skelbėsi neturtingų gyventojų sluoksnių interesų reiškėju ir islamo moralinių dogmų gynėju.
demonstracija prie Teherano universiteto (1979 01 13; demonstrantai laiko R. Chomeini ir kitų opozicijos vadovų portretus)
Šachui palikus šalį 1979 02 R. Chomeini grįžo į Iraną, kur faktiškai tapo diktatoriumi. Jo šalininkai, skatinami šiitų dvasininkų, veikė labai aktyviai. Būtent dvasininkai po šacho valdžios žlugimo užimdavo aukštas valstybines, teisingumo sistemos pareigas. Dėl savo vyravimo įtvirtinimo šalyje jiems teko kovoti su kairuoliškomis grupuotėmis (mudžahedų, fedainų), kurios naudojo terorą prieš valdžioje esančius šiitų dvasininkus. R. Chomeini ir jo aplinka atsakė žiauriomis represijomis ir sukūrė savo politinę organizaciją – Islamo respublikos partiją.
1979 Iranas buvo paskelbtas islamo respublika, referendumas patvirtino jos konstituciją. Ji nustatė teokratinę santvarką su demokratijos bruožais. Valstybės vadovu privalo būti aukštas dvasininkas, o administracijai vadovauja visuotiniu balsavimu renkamas prezidentas, įstatymus priima renkamas Medžlisas – parlamentas. Šiitų krypties islamas buvo pripažintas valstybine religija visiems laikams. Konstitucija paliko moterims rinkimų teisę, leido laisvai išpažinti savo religiją kitų krypčių musulmonams ir nemusulmoniškoms bendruomenėms: krikščionių – armėnų ir asirų, judėjų – žydų, t. p. negausiems zaroastrizmo išpažinėjams. Irane tapo privalomos griežtos tradicinės moralės normos, bet moterims palikta ne tik rinkimų teisė, bet ir galimybė studijuoti aukštosiose mokyklose, dirbti valstybinėse įstaigose. 1977–79 įvykiai Irane dažnai vadinami revoliucija, islamo revoliucija. Ji vyko su islamo šūkiais, po jos buvo sukurta originali valstybės santvarka, neįprasta 20 a. pabaigai, juo labiau 21 a. pradžiai. Ji – senų tradicijų ir modernybės samplaika – pasirodė tvari, nors iš pradžių taip neatrodė dėl kaimyninių ir tolimesnių užsienio valstybių politikos islamo respublikos atžvilgiu.
Šiuolaikinio Irano raida
Po islamo revoliucijos Iranas iš patikimo, nors gana savarankiško JAV sąjungininko virto aršiu jų priešu. 1979 rudenį studentai – R. Chomeini šalininkai įsiveržė į JAV ambasadą Teherane ir paėmė įkaitais diplomatus. Mėginimas juos išvaduoti JAV specialiųjų pajėgų desantu nepavyko, diplomatai išvyko į tėvynę tik 1981 pradžioje.
Tada Iranas jau kariavo su kaimyniniu Iraku. Jo diktatorius S. Huseinas tikėjosi pasinaudoti ūkio sumaištimi Irane po revoliucijos, kuri prasidėjo dėl JAV paskelbtų sankcijų ten išgaunamos naftos prekybai. Irako kariuomenė okupavo dalį provincijos prie Persijos įlankos, kurioje gyveno daug arabų ir veikė naftos verslovės. Irako–Irano karas, kuris pareikalavo daugybės žmonių aukų (Irano karių žuvo beveik 1 mln.), tęsėsi aštuonerius metus, paliaubos buvo pasirašytos 1988 rudenį. Po pirmų laimėjimų Irako kariuomenė turėjo pasitraukti iš okupuotų teritorijų, bet R. Chomeini siekė nuversti Irako diktatorių ir nesutiko derėtis dėl paliaubų.
Karas su Iraku ir R. Chomeini mirtis (1989) turėjo padarinių Irano politikai ir visuomenės gyvenimui. Jei islamo revoliucijai buvo nepriimtinas Pehlevi vykdomas senosios ikiislamiškos Persijos šlovinimas (revoliucija aukštino islamą), tai karas su arabų valstybe pakeitė valdančiųjų nuostatas. Vėl buvo pabrėžiamas persų kultūros pranašumas prieš arabų kultūrą, su nuoskauda prisimenama, kaip arabai nukariavo Sasanidų Persiją. Naujasis vyriausiasis vadovas ajatola S. A. Chamenei ir vėlesni Irano prezidentai (A. A. Rafsandžani 1989–97, S. M. Chatami 1997–2005) buvo nuosaikesni islamistai už R. Chomeini. Nesutarimai tarp valdančiųjų iškilo ne dėl religinių dogmų griežto ar nuosaikaus taikymo, o dėl užsienio politikos. Radikalai, kitaip konservatoriai, stojo už izoliaciją nuo Vakarų, kovą prieš didįjį šėtoną, o nuosaikieji, arba liberalieji, – už ryšius su JAV ir kitomis Vakarų valstybėmis dėl Irano ekonomikos augimo. Radikalų pusėje – dauguma dvasininkų ir sukarinta organizacija Islamo revoliucijos sargybiniai (šią pusiau savanorišką karinę jėgą sudaro ne tik sausumos daliniai, bet ir karo aviacija, laivynas).
Irano prezidentas S. M. Chatami (kairėje) su Kataro emyru Chamadu ben Chalifu at Thaniu (Doha, 1999)
Karas su Iraku paskatino šalies valdančiuosius pradėti aktyvią užsienio politiką: remti šiitus visose musulmonų valstybėse, atsižvelgti labiau į Irano nacionalinius interesus negu į musulmoniško solidarumo principus. 20 a. 10 dešimtmetyje vykstant Azerbaidžano ir Armėnijos karui, dėl pantiurkizmo keliamo pavojaus Iranas faktiškai rėmė Armėniją. Dogmatiška ir neracionali Irano politika Palestinos problemos atžvilgiu – siekiama Izraelio likvidavimo, nors motyvas ne religinis ir ne rasinis: Izraelis esąs Vakarų anklavas Artimuosiuose Rytuose, esama sąsajų ir su bahajų judėjimo (bahaizmas) narių persekiojimu Irane (šio judėjimo centras yra Haifoje).
Ekonominė šalies padėtis dėl sankcijų buvo sunki, bet masinius protestus Irano valdantieji ramino derindami represijas su nuolaidomis. Iranas išliko viena stabiliausių valstybių Vakarų Azijoje (Viduriniuose Rytuose). Islamo revoliucija nereiškė visuomeninio ir kultūrinio regreso, nors tokie nuogąstavimai 20 a. pabaigoje buvo ne be pagrindo.
2803
Iranas 21 amžiuje
2004 Medžliso rinkimus laimėjo konservatyviosios jėgos. 2005 prezidentu išrinktas konservatyvios pakraipos politikas, buvęs Teherano meras M. Ahmadinežadas. Jis vykdė kultūriškai konservatyvią ribojimų politiką, bandė spręsti infliacijos ir nedarbo problemas, užsienio politikoje rinkosi konfrontaciją su JAV dėl tolesnio Irano branduolinės programos plėtojimo. Branduolinės programos problema M. Ahmadinežadui prezidentaujant tapo pagrindiniu Irano užsienio politikos klausimu. Irano teigimu, ji plėtojama taikiais tikslais, tačiau Vakarų valstybės įtarė Iraną siekiant pasigaminti branduolinį ginklą. 2006 Jungtinių Tautų Saugumo Taryba dėl branduolinės programos plėtojimo paskelbė Iranui pirmą ekonominių sankcijų paketą, vėliau jis kelis kartus buvo išplėstas.
Per 2008 Medžliso rinkimus daugiausia balsų vėl surinko konservatyvios pakraipos politikai. 2009 06 prezidento rinkimuose susitiko antros kadencijos siekiantis M. Ahmadinežadas ir buvęs ministras pirmininkas Mir Hoseinas Musavi. Oficialiai paskelbti rezultatai skelbė M. Ahmadinežado pergalę, Mir Hoseinas Musavi su jais nesutiko, teigė, kad rinkimų rezultatai buvę klastojami, ir pakvietė savo šalininkus protestuoti. Šalyje kilus protestų bangai Sergėtojų taryba pranešė, kad dalis balsų bus perskaičiuoti; S. A. Chamenei paskelbė remiantis M. Ahmadinežado pergalę. Perskaičiavus dalį balsų Sergėtojų taryba patvirtino, kad rinkimų pažeidimų būta, tačiau jie negalėjo pakeisti rezultato, todėl M. Ahmadinežado pergalė patvirtinta.
2010 Irano valdžia paskelbė apie ketinimus per 5 m. atsisakyti valstybės subsidijų maistui, kurui, vaistams ir kitoms prekėms. 2010 12 Tunise prasidėjusi Arabų pavasario banga neaplenkė ir Irano: 2011 02 šalyje prasidėjo masinių demonstracijų banga, ja reikštas solidarumas revoliucijoms Tunise bei Egipte, t. p. kritika M. Ahmadinežado ir S. A. Chamenei valdymui. Per 2012 Medžliso rinkimus triumfavo konservatyvusis blokas; Sergėtojų taryba dėl 2009 kilusių protestų bangos neleido juose dalyvauti svarbioms reformatorių politinėms jėgoms (kai kurios jų ir pačios boikotavo rinkimus).
2013 prezidento rinkimus laimėjo nuosaikesnis kandidatas Hassanas Ruhani. Užsienio politikoje jis užėmė nuosaikią poziciją dėl Irano branduolinės programos ir 2013 pradėjo daugiašales derybas dėl sankcijų panaikinimo. 2015 07 pasiektas susitarimas, pagal kurį Irano branduolinė programa buvo suvaržyta, jai nustatytas Jungtinių Tautų priežiūros režimas; mainais 2016 01 panaikintos Iranui skirtos tarptautinės ekonominės sankcijos.
Iranui sutikus apriboti branduolinę programą ėmė sparčiau augti šalies ekonomika. Per 2016 Medžliso rinkimus daugiausia balsų gavo reformatorių blokas – tai galėjo rodyti, kad rinkėjai pritaria pasiektam susitarimui dėl branduolinės programos plėtojimo. Per 2017 05 prezidento rinkimus antrai kadencijai perrinktas reformų programą žadėjęs Hassanas Ruhani.
2018 05 JAV prezidentas D. Trumpas pranešė, kad amerikiečiai pasitraukia iš Irano branduolinės programos priežiūros susitarimo (esą jis nėra pakankamas) ir 2018 11 įvedė Iranui ekonomines sankcijas su išimtimis kai kurioms naftą iš Irano importuojančioms valstybėms. Artimųjų Rytų regione Iranas ir toliau tęsia tradicinę politiką, t. y. konkuruoja su Saudo Arabija ir remia šiitiškas politines jėgas Irake, Sirijoje, Libane, Jemene bei kitose valstybėse. 2021 06 Irano prezidentu išrinktas itin konservatyvių pažiūrų Ibrahimas Raisi (pareigas pradėjo eiti 2021 08).
Iranas yra Jungtinių Tautų narys nuo 1945, OPEC – nuo 1960.
215
P. Syker A History of Persia London 1963; C. E. Bosworth The Medieval History of Iran, Afganistan and Central Asia London 1977; D. N. Wilber Iran Past and Present Princeton 1981; N. Keddie, Y. Richard Roots of Revolution; An Interpretive History of Modern Iran Yale 1981; S. A. Arjomand The Turban for the Crown: The Islamic Revolution in Iran New York 1988; A. Širokorad Persija‑Iran. Imperija na vostoke Moskva 2010.
-Persijos istorija