Irãno knas. Irane kinas iš pradžių buvo kilmingųjų pramoga. 1900 pirmąjį filmą monarcho liepimu sukūrė rūmų fotografas A. Baši. 1904 įvyko pirmasis viešas kino seansas. Pirmąjį vaidybinį filmą Abi ir Rabi 1930 sukūrė armėnas režisierius O. Ohanianas. Apie 1930 Teherane jis įkūrė pirmąją kino mokyklą. Režisierius A. H. Sepenta (1907–69) sukūrė pirmąjį garsinį filmą (Loro duktė 1934), filmų pagal Irano pasakas, legendas, juose panaudojo Irano liaudies muziką. 20 a. viduryje kinematografijos raida paspartėjo. 1945 Teherane režisierius I. Kuchanas įkūrė kino studiją Mitrafilm (nuo 1948 Parsfilm), kurioje sukurta filmų (Gyvenimo sūkurys 1947, režisierius M. Ali Dariabegi, Emyro belaisvis 1948, režisierius K. Kiai) apie Irano istoriją. Populiarus buvo romantinis muzikinis filmas Užtraukta gėda (1950, režisierius I. Kuchanas). Kino filmų scenarijai buvo kuriami pagal kitų šalių, dažniausiai Indijos, filmų siužetus. 7 dešimtmetyje Irane veikė 7 kino studijos, jose buvo sukuriama apie 260 filmų per metus. Irano filmai paplito po Artimųjų ir Vidurio Rytų valstybes. Vyravo vakarietiškų filmų perdirbiniai, pramoginiai filmai, kuriuose buvo daug šokių ir dainų. Savitą magiškojo realizmo stilistikos filmą Kupriaus naktis (1964, pagal pasakas Tūkstantis ir viena naktis) sukūrė režisierius F. Ghaffari. 8 dešimtmetyje Irano kinas atsinaujino, Teherane pradėjo veikti Kino ir televizijos filmų mokykla. Minimalistinio siužeto realistinių filmų sukūrė režisieriai B. Beizai (g. 1938, Liūtis 1972, Nepažįstamasis ir rūkas 1974), D. Mehrdžui (g. 1941, Karvė 1970, Minos dviratis 1975), M. Kimiai (g. 1941, Akmens kelionė 1977), S. Š. Salessas (1944–98, Paprastas atsitikimas 1973, Tylus gyvenimas 1974, Svetur 1975). Metaforiškumas, tikrovės ir išmonės jungtis būdinga režisieriaus P. Kimiavi filmams (Mongolai 1973, O. K. Mister 1979). Po 1979 daugelis kino studijų ir kino teatrų nacionalizuota. Filmų kūrimą pradėjo remti Irano vyriausybė. Įsteigta filmų kontrolės taryba; reikalauta kino filmuose skleisti dorines vertybes, plėtoti šalies kultūrines tradicijas. Reikalavimai suvaržė kūrybos laisvę, kartu paspartino savito tautinio stiliaus raidą, mažiau sekta Holivudo, Indijos kino studijų filmais, sustiprėjo italų neorealizmo įtaka. Filmuose dažniausiai vaizduojama paprasti žmonės, kasdienis jų gyvenimas; būdinga griežta kadro kompozicija, sodrus koloritas. Tarptautinį pripažinimą pelnė režisieriaus A. Kiarostami poetiški filosofiniai filmai (Kur draugo namai? 1987, Ir gyvenimas tęsiasi 1991, Per alyvmedžių giraitę 1994, Trešnių skonis 1997, Te vėjas mus nuneš 1999), kuriuose atsisakoma išplėtoto pasakojimo, didelę reikšmę įgyja gamtos ir architektūros vaizdai. Režisieriaus M. Machmalbafo filmų (Kitą kartą buvo kinas 1992, Nekaltumo akimirksnis 1996, Kandaharas 2001) pagrindinė tema – kino kūrimas; būdinga ryškus islamiškojo pasaulio koloritas, poetiškai vaizduojama tikrovė. Vaikų, gamtos ir žmogaus tematikos filmų sukūrė režisierius M. Madžidi (g. 1959, Tėvas 1996, Dangaus vaikai 1997, Dievo spalva 1999). Reikšmingų filmų dar sukūrė režisieriai B. Beizai (Keliautojai 1992, Penktasis metų laikas 1997, Pasiutusių šunų žudymas 2001), A. Naderi (g. 1945, Bėgikas 1985, Vanduo, vėjas, dulkės 1989), E. Hatamikia (g. 1961, Raudonas kaspinas 1999), B. Pajami (g. 1966, Dar viena diena 1999), B. Ghobadi (g. 1968, Gyvenimas rūke 1999, Girtų arklių metas 2000, Mano gimtinės dainos 2002), moterys režisierės T. Milani (g. 1960, Dvi moterys 1999), S. Machmalbaf (g. 1980, Obuolys 1998, Juoda lenta 2000).
1863
Irano kultūra