Irãno mùzika
Liaudies muzika
Širazo gatvėje sutinkami Naujieji metai
Liaudies muzikoje vyrauja monodija. Populiarūs žanrai: tesnifas (baladė), kasida (iškilminga lyrinė odė), gazelė (lyrinė daina), randžas (instrumentinė pjesė). Klasikinė profesionalioji vokalinė instrumentinė muzika daugiabalsė. Melodika pagrįsta 13–15 a. susiklosčiusia dermių (makamų) sistema. Safi ad Dinas (m. 1294) iš 12 klasikinių makamų sudarė sudėtingą 84 dermių sistemą (7 tetrachordai jungiami su 12 pentachordų). Kiekvieną makamą sudaro vienas arba keletas destgachų – garsaeilių, grįstų 1/4 ir 3/4 tono. 20 a. muzikos teoretikai iššifravo ir užrašė 7 pagrindinius ir 5 pagalbinius destgachus. Jie sudaro 12 pagrindinių makamų. Kiekvienas destgachas gali turėti 20–50 trumpų melodinių formulių – giušė. Giušė turi apie 500 motyvų (radifų) sistemą. Makamas visada pradedamas griežta motyvų seka, iš jų sudaromas pirmas giušė, vadinamas deramedu. Deramedas būna tarsi instrumentinis makamo preliudas, nurodo dainininkui dermę ir atlikimo manierą. Dauguma makamų grindžiama šuro ir mahuro dermėmis. Makamo ritmika improvizaciška, priklauso nuo teksto eilėdaros arba šokio judesių. Liaudies muzikoje dažniausiai pasitaiko 2/4, 6/8 metras.
Muzikos instrumentai
Gausu muzikos instrumentų, labiausiai paplitę – rebabas, tanbūras, berbetas, ūdas, kemanča, įvairios santūro atmainos, nėjus, zurna, neienbanas (dūdmaišis), donajus (dviguboji fleita); mušamieji – kesas, nekharas, tombakas (tonbakas, dombakas, dombalekas), defas, zarbas. Orkestruose ypač svarbūs taras, setaras ir kheičekas.
Muzikos raida
Irano muzikos ištakos siekia trečią tūkstantmetį prieš Kristų (apie tai liudija to laikotarpio bareljefai, elamitų genčių muzikos reminiscencijos Biblijoje). Jai įtakos turėjo Mesopotamijos, vėliau Graikijos muzikinė kultūra. Žinių apie persų muziką pateikė graikų istorikai Herodotas ir Ksenofontas. 330 pr. Kr. Aleksandrui Makedoniečiui nukariavus Persiją ji patyrė graikų muzikos įtaką. Sasanidų dinastijos (226–642) laikotarpiu susiklostė muzikos teorijos pagrindai, pasipildė instrumentarijus. Tuo metu garsėjo muzikantas Barbadas, kuriam priskiriama vadinamųjų septynių karališkųjų modusų (makamų) atradimas, ir dainininkas Fahlabadas, 6–7 a. – Bamšadas, Nakisa, Azadas, Sarkašas.
Muzika ypač paplito buityje ir kulto apeigose. Persiją nukariavus arabams (7 a.) abi muzikinės kultūros susiliejo. Iš pradžių (7–8 a.) plėtota tik liaudies muzika (profesionalioji buvo uždrausta); tuo metu buvo populiarios Mekos akmenskaldžių dainos. Nuo 8 a. pabaigos profesionalioji muzika vėl atgijo. Omejadų dinastijos (661–750) valdymo pabaigoje ir Abasidų dinastijos (750–847) laikotarpiu Irano muzika turėjo įtakos rytų arabams ir Ispanijai. 9 a. buvo žymių šokėjų ir dainininkų mutrebų, gazelių atlikėjų. Žymiausi muzikos teoretikai – Avicena ir Safi ad Dinas. Mongolų užkariavimo ir Timūridų dinastijos (1221–1501) laikotarpiu persų muzikoje išliko daug arabų muzikos bruožų. Tuo metu parašyti žymiausi Širazi (m. 1310) ir Gaibi (m. 1435) teoriniai veikalai; 15 a. sukurta savita notacija. Sefevidų dinastijos (1501–1736) pabaigoje persų profesionalioji muzikinė kultūra pradėjo nykti (išliko tik kulto muzika), daugelis profesionalių muzikų išvyko iš šalies.
Ali Kapu rūmų Isfahane (apie 17 a.) Muzikos salė
Profesionaliosios muzikos atgimimas
Profesionalioji muzika atgimė tik 19 a. antroje pusėje (iš pradžių buvo atliekama rūmų ir karinių orkestrų). 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje išgarsėjo muzikos tyrinėtojai Ali Akbaras Farachani ir jo sūnus Mirza Abdula. Tuo metu pradėjo skverbtis Europos muzikinė kultūra. Pirmieji europiečiai kompozitoriai, dirbę Persijoje, buvo prancūzai A. Lemerras ir F. Gevaertas. 20 a. pradžioje Teherano politechnikos mokykloje pradėjo veikti Muzikos mokymo skyrius. Daugelis jo auklėtinių vėliau stengėsi atgaivinti nacionalinės muzikos tradicijas. Žymiausias jų – Golamas Reza Minbašianas. Tuo metu pradėta rengti viešus nacionalinės muzikos koncertus, spausdinti kūrinius, iššifruotus iš persiškos notacijos.
Muzika 20 amžiuje
20 a. Irano muzikinis gyvenimas telkėsi daugiausia Teherane. Čia įsteigta Operos ir baleto teatras (1967), Nacionalinė filharmonija (1953), Nacionalinis simfoninis orkestras (1946), Europietiškosios muzikos konservatorija (1908), Nacionalinė konservatorija (1949, vietoj Aukštosios muzikos mokyklos, įkurtos 4 dešimtmečio pradžioje), Nacionalinė šokių akademija (1956). Pradinių, vidurinių ir aukštųjų muzikos mokyklų buvo įkurta ir kituose miestuose; viena svarbiausių – Tebrizo konservatorija (1956). Teherano ir Širazo universitetuose veikė muzikos skyriai. 20 a. svarbi kompozitoriaus ir tarininko Ali Nagi Vaziri veikla (išleido muzikos teorijos vadovėlį, 1946 įsteigė Nacionalinę muzikos draugiją, 4–5 dešimtmetyje vadovavo Aukštajai muzikos mokyklai). Kiti kompozitoriai: R. Halegi (vadovavo Nacionalinei konservatorijai), P. Mahmudas ir H. Tehrani (kūryboje derino nacionalines ir Europos muzikos tradicijas), M. Pouras-Turabas (kūrė simfoninę ir fortepijoninę muziką), P. Mansuri (vartojo europietiškas muzikos raiškos priemones). Pianistai: T. Ašotas-Arutiuniancas, E. Melikaslanianas, pianistė pedagogė H. Emira Chosrovi, dainininkai: T. Ašotas, F. Seba, F. Panahas. Nuo 1979 Irane atliekama tik su kulto apeigomis susijusi muzika (islamo muzika) ir oficialiosios dainos.
L: M. Barkeshli L’Art sassanide. Base de la musique arabe Téhéran 1947, La Musique traditionnelle de l’Iran Téhéran 1964; K. Khatschi Der Dastgāh. Studien zur neuen persischen Musik Regensburg 1962.
1915
Irano kultūra