Irãno teãtras. Teatralizuotos buvo senovės religinės apeigos. 3 a. pr. Kr.–3 a. po Kr. buvo populiarūs liaudies dainiai gosanai. Plėtota pantomima, kaukių, šešėlių teatras. Rūmuose buvo juokdarių. Nuo 9 a. komiškus muzikinius vaidinimus su šokiais ir dainomis atlikdavo klajojantieji artistai (mutrebai) vyrai, kartais ir moterys (18 a. moterims uždrausta vaidinti). 15 a. pradėta rengti teatralizuotas religines procesijas. 18 a. išsirutuliojo liaudies teatro formos – ruhozis (komiškas improvizacinio pobūdžio vaidinimas su socialinės ir politinės satyros elementais, panašus į commedia dell’arte) ir tazija (religinė misterija; suklestėjo 19 a.). Tazijos buvo giedamos ir deklamuojamos, artistų veiksmai turėjo nustatytas simbolines reikšmes (pvz., apsisukimas reiškė charakterio arba vietos pasikeitimą), žiūrovai aktyviai dalyvaudavo vaidinime (raudodavo ir kita); tazijų atlikimo masiškumu ir kitais bruožais domėjosi Europos moderniojo teatro režisieriai P. Brookas, J. Grotowskis. 1882 Teherane atidarytas pirmasis teatras (veikė iki 1891) vakarietiško stiliaus spektakliams. Jame pastatyta M. F. Axundovo (Azerbaidžanas), Molière’o komedijų. 19 a. pabaigoje teatruose pradėjo vaidinti ir moterys. 20 a. pradžioje vyravo Irano dramaturgų muzikiniai patriotiniai spektakliai ir socialinės satyros. 1925–41 valdant Reza-šachui Pehlevi vengta aktualios tematikos, daugiausia statytos istorinės pjesės, daug liaudies teatro formų drausta. 1926 Teherane įkurtas teatras Džameje barbod (veikė iki 1979). 1938 Teherane dramaturgas ir aktorius A. Nasras (1893–1965) įkūrė vaidybos mokyklą. Profesionaliojo teatro raidai svarbi buvo režisieriaus A. H. Nušino (1901–71; režisierių L. Jouvet, S. Michoelso mokinys) veikla, jis išvertė ir pastatė daug Europos dramaturgų klasikinių pjesių, subūrė trupes Ferdousi (1947–49), Saadi (1951–53). 6 dešimtmečio pabaigoje įsteigta Dramos meno žinyba (1964 prijungta prie Kultūros ir meno ministerijos), kuri rūpinosi teatrų veikla ir finansavimu. 1965 Teherane pastatytas pirmasis valstybinis teatras. Įkurti teatrai Hamadane, Isfahane, Mašhade, Rašte. Veikė Ararato klubo teatrinė trupė (1950–85; statė spektaklius armėnų kalba), Nacionalinio meno trupė (1956–79), Nepriklausoma vaidybos meno trupė (1966–79), Teatro dirbtuvės (1969–79). Spektakliuose vakarietiško teatro raiškos priemonės buvo savitai derinamos su Irano liaudies teatro formomis. Spektaklių pastatė režisieriai L. Hairapetian (1911–98), M. Oskui (g. 1924), P. Saberi (g. 1932), M. Khalvati (g. 1945). 1967–78 rengtas Širazo meno festivalis, kuriame atnaujintos tazijų, ruhozių tradicijos. 1979 paskelbus Irano Islamo Respubliką teatro raida sulėtėjo. Įsteigta Vaidinimų priežiūros žinyba ir Dramos meno centras teatrų veiklai kontroliuoti. Daug teatro kūrėjų emigravo į kitas valstybes (iš moterų režisierių Irane liko dirbti tik P. Saberi). Svarbiausi režisieriai: Š. Sarkissianas (1911–66), R. Khosravi (g. 1932), D. Rašidi (g. 1932), P. Saijadas (g. 1937); aktoriai: A. Garmsiri (1911–72), E. Entezarmi (g. 1924), M. Džafari (1924–86), F. Khorvaš (g. 1928), F. Rastkar (g. 1933), P. P. Hosseini (g. 1942), S. Taslimi (g. 1948). Vaidyba ir režisūra dėstoma Teherano universitete (nuo 1956), Dramos meno mokykloje (įkurta 1964) Teherane.
Irano kultūra