Irenjas Lioniẽtis (lot. Irenaeus, gr. Eirēnaios) apie 130–140Mažoji Azija apie 202Galija, vyskupas, teologas. Bažnyčios Tėvas. Šventasis (šventė – birželio 28). Polikarpo Smirniečio mokinys. 177 presbiteris Lione, apie 178 išrinktas Liono vyskupu. Popiežiaus Viktoro I ir keturiasdešimtininkų (jie šventė Velykas tuo pačiu laiku kaip žydai) ginčo dėl Velykų datos tarpininkas. Pirmasis sudarė Romos vyskupų sąrašą (siekė išryškinti apaštalinę sukcesiją). Bažnyčią suprato kaip vienintelę ir teisingą. Rašė graikų kalba. Išliko veikalo Prieš erezijas (lotyniškai Adversus haereses 5 knygos) fragmentai graikų kalba, 3 a. vertimas į lotynų kalbą bei vertimų į sirų, armėnų, koptų kalbas fragmentai, veikalo Apaštalų mokymo išdėstymas (Demonstratio apostolicae praedicationis) 6 a. vertimas į armėnų kalbą (rastas 1904). Veikaluose ryšku kristologinė problematika: polemizavo su gnostikais, nepagrįstai atskyrusiais Jėzų, kaip istorinį asmenį, nuo Kristaus, kaip dieviškojo asmens, išganymą suvokė kaip visko suvienijimą (lotyniškai recapitulatio) Jėzuje Kristuje kaip galvoje (lotyniškai capitulum; Ef 1, 10). Žmogų vadindamas Dievo lipdiniu siekė paaiškinti žmogaus trapumą, minkštumą ir kietumą (teigė, kad Dievas savo malonės drėgme drėkina savo lipdinį – žmogų, jį minkština ir formuoja). Anot Irenėjo Lioniečio, tobulą žmogų sudaro kūnas, siela ir Dievo Dvasia, atliekanti svarbiausią vaidmenį gelbstint žmogų. Manė esant Šeolą, tikėjo tūkstantmetės Jėzaus Kristaus karalystės žemėje (chiliazmas) atėjimu.
Irenėjas Lionietis (ikona)
Irenėjo Lioniečio raštai turėjo įtakos Naujojo Testamento kanono formavimuisi. Pasak Grigaliaus Turiečio, už krikščionybės išpažinimą Irenėjas Lionietis buvo nukankintas; liudijimas vėlyvas, todėl jo patikimumas abejotinas.
P: Bažnyčios Tėvai: Nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo Vilnius 2003. L: B. Altaner, A. Stuiber Patrologie Freiburg im Breisgau 1966.
908