irenzmas (gr. eirēnē – taika), krikščionybėje – judėjimas, siekęs panaikinti konfesinius skirtumus. Kilo 16 a. viduryje pradėjus plisti reformacijai, 17 a. irenizmas ypač buvo paplitęs Vokietijoje.
Protestantų teologas J. Calixtas (1586–1656) visoms konfesijoms siūlė laikytis krikščionybės pirmųjų penkių amžių mokymo (consensus quinquesaecularis). Pranciškonas C. de Rojasa y Spinoli (1626–96) popiežiui leidus parašė Visų krikščionių Bažnyčių unijos regulą (Regula circa christianorum omnium ecclesiarum unionem); ji turėjo tapti irenizmo pagrindu. Irenizmo raidai didelę reikšmę turėjo evangelikų liuteronų G. W. Molano, G. W. Leibnizo dalyvavimas konfesijų polemikoje. Colloquium Charitativum buvo vienas didžiausių irenizmo bandymų Europoje. Kai kurių irenizmo šalininkų protestantų manymu, visų konfesijų mokymuose yra klaidų, todėl visos konfesijos traktuotinos kaip siekiančios krikščioniškojo idealo. Anot jų, krikščionybė turi būti nedogminė ir nekonfesinė.
Irenizmo idėjos ryšku stačiatikių dvasininko P. Mohilos teologiniame rašte Ortodoksų tikėjimo išpažinimas / Confessio fidei orthodoxae (1640), t. p. irenizmą poleminiuose veikaluose ir pamoksluose gynė Grzegorz z Żarnowca.
Katalikų Bažnyčiai irenizmas yra nepriimtinas; Jėzaus Kristaus įsteigta Bažnyčia yra viena, tikra, šventa ir visuotinė. Vatikano II susirinkimo (1962–65) dekrete dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio (1964) irenizmas traktuojamas kaip prieštaraujantis ekumenizmui ir klaidingas.