iridis

iridis

irdis (Iridium; gr. iris, kilm. iridos – vaivorykštė), Ir, periodinės elementų sistemos VIII B grupės cheminis elementas, platinos grupės metalas. Sidabriškai baltas, kietas, trapus. Chemiškai neaktyvus. Iridžio milteliai esant aukštai temperatūrai (600–1000 °C) reaguoja su deguonimi (oksidas IrO₂ susidaro tik 2000 °C temperatūroje), siera, chloru, bromu, jodu. Netirpsta nei grynose rūgštyse, nei karališkajame vandenyje (druskos ir azoto rūgščių mišinyje). Gamtoje randamas su kitais platinos grupės metalais. Gaunamas išskiriant platiną iš jos rūdų: veikiant karališkuoju vandeniu jame ištirpsta platina, paladis ir rodis, iridis netirpaus junginio pavidalu išskiriamas iš tirpalo. Iridį galima gauti iš vario ir nikelio rūdų perdirbimo dumblo. Iridžio lydiniai naudojami elektrotechnikoje, termoelementams, matavimo prietaisų detalėms, laikrodžių ašelėms gaminti; iš iridžio lydinių daromos chirurginių instrumentų pjovimo briaunos.

Iš iridžio ir platinos lydinio pagaminti metro ir kilogramo etalonai, daromi širdies elektrinių stimuliatorių elektrodų gnybtai, iš gryno iridžio – tigliai dirbti su agresyviomis medžiagomis ir aukštoje temperatūroje.

Iridį 1804 atrado Smithsonas Tennantas (Didžioji Britanija).

1

1175