Irkutsk (Иркутск, Irkùtskas), miestas Rusijoje, apie 65 km į vakarus nuo Baikalo ežero; srities ir rajono centras. 623 562 gyventojai (2020).
Irkutsk
Irkutskas įsikūręs abipus Angaros, prie jos ir Irkuto santakos. Upių uostas. Per miestą eina Transsibiro magistralė. Oro uostas. Sunkiųjų mašinų, lėktuvų, staklių, deimantų ir aukso kasybos gręžtuvų, aukštakrosnių įrangos, kardaninių velenų, kombinuotųjų pašarų gamyba, siuvimo, trikotažo, odinės ir veltinės avalynės, odos, baldų, statybinių medžiagų (gelžbetoninių gaminių, plytų), medžio apdirbimo, daugiašakė maisto pramonė. Didžiausias Rusijoje žėručio apdirbimo fabrikas (apie 85 % Rusijos žėručio produkcijos).
Irkutsko (įkurtas 1918), medicinos, technikos, lingvistikos universitetai. Ekonomikos, žemės ūkio akademijos. Rusijos mokslų akademijos Sibiro skyriaus Irkutsko mokslo centras. Teisės, ekonomikos ir valdymo, geležinkelio transporto inžinierių, pedagoginis, karinis aviacinės inžinerijos institutai. Aukštoji milicijos mokykla. Kraštotyros, dailės muziejai. Dramos (įkurtas 1851), muzikinės komedijos, jaunojo žiūrovo, lėlių teatrai. Filharmonija. Cirkas. Miesto pakraštyje – Irkutsko hidroelektrinė. Kristaus Atsimainymo cerkvė (pastatyta 1710, varpinė pastatyta 1762; seniausia Rytų Sibire), Apsireiškimo soboras (1718–31), Švč. Trejybės cerkvė (1778). Netoli miesto – prie Angaros gyvenančių tautų etnografijos muziejus (vienas didžiausių skansenų Rusijoje).
Irkutsko dramos teatras
Istorija
Irkutsko pradžia – nuo seno buvusios buriatų gyvenvietės vietoje 1652 įkurta kazokų žiemos stovyklavietė. Iš pradžių Irkutskas buvo mokesčių už prekybą brangiaisiais kailiais rinkimo punktas. 1661 pastatyta tvirtovė. 1686 gavo miesto teises.
Nuo 18 a. pradžios tranzitinės prekybos su Mongolija ir Kinija bazė. Nuo 1764 gubernijos centras, 1803–1917 generalgubernatoriaus (Sibiro, nuo 1822 Rytų Sibiro) būstinė. Nuo 18 a. Rusijos imperijos tremties vieta.
Per Rusijos pilietinį karą 1918–20 buvo svarbus antibolševikinių jėgų centras; 1920 čia sušaudytas A. Kolčiakas. Sovietmečiu mieste ir jo apylinkėse buvo daug lagerių; panaudojant nemokamą ar menkai mokamą politinių kalinių ir tremtinių darbą miestas buvo greit plečiamas. Nuo 1937 srities centras. Irkutsko plėtrą paspartino per 1941–45 SSRS–Vokietijos karą į jį iš SSRS europinės dalies evakuotos daugelis pramonės įmonių.
20 a. antroje pusėje pastačius naujų pramonės įmonių, įkūrus aukštųjų mokyklų, naujų teatrų ir kitų kultūros įstaigų, Irkutskas tapo vienu svarbiausių Rytų Sibiro ekonominių ir kultūrinių centrų.
1412
Lietuviai
lietuvių tremtinių merginų choras Irkutske (vadovė V. Grincevičiūtė; 1955)
Į Irkutską buvo tremiami 1830–1831 ir 1863–1864 sukilėliai iš Lietuvos, tarp jų kunigas K. Švirmickas (Sibiro katalikų parapijos klebonas; įsteigė vaikų mokyklą ir prieglaudą, vietoj sudegusios pastatydino mūrinę bažnyčią), geologas ir geografas J. Čerskis. 1894–96 gyveno Sietyno draugijos narys Jonas Čėsna, kunigavo knygnešys Petras Bulvičius, gydytoju dirbo Kazimieras Pietaris, vėliau į Irkutską iš Leningrado bolševikų nutremtas kunigas Kazimieras Velička. Per I pasaulinį karą veikė lietuvių bolševikų organizacijos. 1919 Irkutske įvyko Sibiro lietuvių II suvažiavimas.
1948–52 į Irkutsko geležinkelio stotį iš SSRS okupuotos Lietuvos atvykdavo ešelonai su tremtiniais; iš čia jie buvo išvežiojami po Irkutsko srities miško pramonės, miško chemijos ūkius, kolūkius, tarybinius ūkius, kasyklas. Kelios lietuvių šeimos buvo paliktos ir mieste; vėliau, daugiausia po J. Stalino mirties (1953), į Irkutską atsikėlė daugiau tremtinių. Dauguma jų gyveno Marato priemiestyje, barakuose; dirbo sunkius ir mažai mokamus darbus gamyklose, statybose. Daug jaunimo mokėsi Irkutsko aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose. Nuo 1955 tremtiniai pradėjo grįžti į Lietuvą. 1955–62 veikęs saviveiklos kolektyvas turėjo kelis vokalinius ansamblius (vadovai V. Grincevičiūtė, V. Kesylis, E. Stravinskas), tautinių šokių grupę (vadovės N. Balzerytė-Jakinevičienė, L. Kalpokienė, R. Stravinskaitė‑Stirbienė), mišrų, vyrų ir moterų chorus (apie 150 dalyvių). 1989 mišrus choras atkurtas Kaune (apie 100 žmonių, vadovai G. Laurinavičius, A. Varkalienė, G. Vigelytė-Šmigelskienė).
Tremtyje Irkutske buvo poetė R. Skučaitė, pianistė G. Ručytė (vėliau Landsbergienė), kelių inžinierius J. Biržiškis. 2000 įkurta Irkutsko lietuvių kultūros bendrija Švyturys (60 narių).
1077