Irkùtsko srits (Иркутская область, Irkutskaja oblast) yra Rusijoje, Rytų Sibiro pietuose. Plotas 767 900 km2. 2,7 mln. gyventojų (2003). Centras – Irkutskas (593 400 gyventojų, 2002); kiti didžiausi miestai (tūkstančiais gyventojų, 2002): Bratskas (259,2), Angarskas (247,1), Ust-Ilimskas (100,6). Miesto gyventojų 79,4 % (2003). Irkutsko sritis suskirstyta į 33 rajonus. Sričiai priklauso Ust Ordynskio Buriatų autonominė apygarda. Įkurta 1937.
Irkutsko sritis užima Vidurio Sibiro plokščiakalnio pietrytinę dalį (Angaros kalvagūbrį ir Lenos–Angaros plynaukštę). Pietvakariuose siekia Rytų Sajano kalnus (didžiausias aukštis 2875 m); pietryčiuose yra Baikalo kalnagūbris, rytuose – Patomo ir Šiaurės Baikalo kalnynai. Vidutinių platumų žemyninis klimatas. Srities pietuose sausio mėnesio vidutinė temperatūra –15 °C, šiaurėje –33 °C, liepos atitinkamai 17 °C ir 19 °C. Kritulių iškrinta vidutiniškai apie 400 mm, kalnuose iki 800 mm per metus. Didesnėje Irkutsko srities dalyje daugiametis įšalas. Didžiausios upės: Angara su intakais (Oka, Uda, Biriusa, Ilimu), Lena su intakais (Vitimu, Kirenga), Žemutinė Tunguska. Pietryčiuose Irkutsko sritis prieina prie Baikalo ežero. Šiaurėje – miškai (apie 75 % srities teritorijos; apie 11 % Rusijos medienos išteklių), pietuose – miškastepės. Pabaikalės nacionalinis parkas, Baikalo–Lenos, Vitimo rezervatai.Prie Angaros upės pastatytos Bratsko, Ust-Ilimsko, Irkutsko, prie Mamakano – Mamakano hidroelektrinės; yra 17 šiluminių elektrinių (kūrenamos anglimis). Srities pietuose yra Irkutsko anglių baseinas. Kasama geležies rūda, auksas ( apie 16 t, 2002; daugiausia Bodaibo rajone), akmens druska, žėrutis, talkas, grafitas, kadmis; yra naftos ir gamtinių dujų. Irkutsko sritis – vienas ekonomiškai stipriausių Sibiro regionų. Kasybos, spalvotosios metalurgijos įrangos, staklių, prietaisų, lėktuvų, ginklų gamyba, spalvotoji metalurgija (aliuminio lydymas Bratske, Šelechove), naftos perdirbimo ir chemijos (naftos chemijos, azoto trąšų, sintetinių dervų, plastikų, natrio hidroksido), plaušienos ir popieriaus, miško ruošos, medžio apdirbimo, maisto pramonė. Irkutsko srities pietuose auginama javai (kviečiai, avižos, rugiai), bulvės, pašariniai augalai. Veisiama galvijai, kiaulės, avys. Paukštininkystė. Srities šiaurėje – elnininkystė, žvėrininkystė, kailinių žvėrelių medžioklė. Žvejyba. Daugiausia laivuojama Angara, Lena, Vitimas, Baikalo ežeras (iš viso apie 7500 km). Per Irkutsko sritį eina Transsibiro magistralė; Ust-Kute prasideda Baikalo–Amūro magistralė. Naftotiekiai iš Vakarų Sibiro ir Baškirijos. Angaros, Usoljės, Ust-Kuto kurortai.
Lietuviai
Irkutsko sritis. Lietuviai tremtiniai miško kirtėjai (1952)
Į Irkutsko sritį buvo tremiami 1794, 1830–1831, 1863–1864 sukilimų dalyviai, knygnešiai M. Baltūsis, kun. P. Bulvičius, 1903 į Irkutsko guberniją ištremtas knygnešys J. Akelaitis. 1948–51 į Irkutsko sritį atitremta kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Jie išskirstyti po visą sritį (išskyrus šiaurinę dalį). Tremtiniai kirto ir plukdė mišką, vežė, krovė rąstus, rinko sakus, valė kirtavietes, tiesė ir prižiūrėjo geležinkelius, kelius, dirbo medžio apdirbimo įmonėse, statybose, šachtose (daugiausia Bodaibo rajono aukso kasyklose), plytinėse, gyvulių fermose, mašinų ir traktorių stotyse, žvejojo. Iš pradžių gyveno palapinėse, žeminėse, buvusių lagerių barakuose (ypač tie, kurie pateko į negyvenamus miškus ar daugiamečio įšalo zoną), sandėliuose, tvartuose, senose lūšnose. Iškirtę mišką vienoje vietoje statė naujas gyvenvietes ir kėlėsi į jas; senosios sunykdavo. Nuo bado, šalčio, ligų daug žmonių, ypač vaikų ir senelių, mirė, žuvo, susižalojo. Už bandymą bėgti, lietuviškas dainas, lietuviškos spaudos skaitymą, antisovietines kalbas daug tremtinių buvo suimta ir įkalinta lageriuose. Po J. Stalino mirties (1953) iš lagerių į tremtį Irkutsko srityje pateko buvusių politinių kalinių, daug šeimų persikėlė gyventi (su leidimu ar be jo) į miestus, jaunimas mokėsi aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose, didesnėse lietuvių gyvenvietėse ėmė kurtis saviveiklos kolektyvai, atvykę kunigai teikdavo religinius patarnavimus. 1958–60 dauguma tremtinių grįžo į Lietuvą.
Daug lietuvių (vyrų ir moterų) buvo Irkutsko srities lageriuose, ypač priklausančiuose Angarlago, Taišetlago, Ozerlago lagerių grupėms (1951 Angarlage kalėjo 425 lietuviai). Kaliniai tiesė Taišeto–Bratsko–Ust-Kuto geležinkelį (Baikalo–Amūro magistralės dalis), statė Taišeto, Bratsko miestus, Bratsko hidroelektrinę, tiltus per upes, kasė tunelius per kalnus, kirto mišką, dirbo kasyklose, akmens skaldyklose, molio karjeruose, mechaninėse remonto dirbtuvėse, žėručio fabrikuose. Žmonės badavo, daug jų mirė, žuvo ar buvo sužaloti. Lietuvių kapų yra visoje Irkutsko srityje. Didelės kapinės yra Biriusinske, Irkutske, Kvitoke, Toporoke (abu Taišeto rajone), Centralnyj Chazane, Zimoje, Zulumajuje (visi Zimos rajone), Čeremchove ir gretimose angliakasių gyvenvietėse, Taljane (Usoljės rajone) ir kitur. Daug lietuvių, sukūrusių mišrias šeimas, liko gyventi srityje. 1990–98 į Irkutsko sritį buvo nuvykę ekspedicijų iš Lietuvos, kapinėse pastatė paminklinių kryžių.
1077