įródymai, teisėje – įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
Lietuvoje pagal Baudžiamojo proceso kodeksą (2002, įsigaliojo 2003) duomenis apie tiriamą įvykį renka ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras. Šie duomenys nustatomi liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymais, telefono pokalbių klausymosi protokolais ir garso įrašais bei kitais dokumentais. Teismo procese patikrinus duomenis teismo nuosprendžiu gali būti konstatuojama, kad reikšminga bylai aplinkybė yra įrodyta. Įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymais. Visi įrodymai yra fiksuojami procesiniuose dokumentuose.
Galimos 4 įrodymų klasifikacijos, kurios neturi bendro pagrindo, bet viena kitą papildo: pagal informacijos atspindėjimo būdą įrodymai skirstomi į asmeninius (kai informacija išlikusi žmonių sąmonėje ir perduodama žodžiu arba raštu) ir daiktinius (kai informacija atsispindi ir perduodama per materialius objektus); pagal informacijos šaltinio pirmumą – pirminiai ir išvestiniai įrodymai; pagal santykį su įrodinėtinomis aplinkybėmis – tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai; pagal įrodymų santykį su kaltinimo versija – kaltinamieji ir teisinamieji įrodymai.
1986