įródymų teòrija, baudžiamojo proceso mokslo dalis, nagrinėjanti įrodinėjimo procesą visose baudžiamojo proceso stadijose. Įrodymų teorija nagrinėja objektyvios tiesos pažinimo būdus baudžiamajame procese, rengia praktines rekomendacijas įrodymams rinkti, įtvirtinti, tirti, vertinti ir panaudoti. Ji apima ir įrodymų teisę bei jos pritaikymą baudžiamajame procese, tiria objektyvios tiesos baudžiamojoje byloje nustatymo dėsningumus, visų nustatytų faktų ir aplinkybių panaudojimo baudžiamajame procese principus ir normas, reguliuojančias įrodinėjimą – taip atskleidžia įrodymų teisės turinį. Įrodymų teorija skirstoma į 2 dalis: bendrąją (analizuojami bendri įrodymų sąvokos, dalyko, klasifikavimo, jų įvertinimo ir kiti klausimai) ir ypatingąją (numato ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuratūros ir teismo veiksmus bei uždavinius renkant, įtvirtinant, tiriant, tikrinant ir vertinant tam tikrų rūšių įrodymus). Įrodymų teorijos tikslas – tobulinti įrodinėjimo praktiką, rengti moksliškai pagrįstas rekomendacijas, padedančias įdiegti naujas nusikaltimų tyrimo metodikas, efektyvius įrodymų rinkimo ir tikrinimo būdus. Įrodymų teorija remiasi bendrąja teisės mokslo metodologija ir specialiaisiais mokslinio tyrimo metodais: apibendrinimo, eksperimentiniu, genetiniu, istoriniu, lyginamuoju, stebėjimo ir kitais.
1986