irònija (gr. eirōneia – apsimestinis nežinojimas), stilistinė komiškumo priemonė, pagrįsta netiesiogine pajuoka, kai reiškiama nuomonė neatitinka tikrosios padėties. Ironijos reiškėjas apsimeta nežinąs tiesos ir savo kalba dažnai vaidina naivų asmenį; dažniausiai iškyla kaip neigimas teigiant, pvz., asmuo apsimeta neišmanėliu, nors iš tikrųjų yra išmintingas. Literatūroje ironija atlieka pagrindinę prasmės kūrimo funkciją komiškuosiuose žanruose (humoreskoje, komedijoje ir kitur), naudojama kituose kūriniuose kaip subjekto nuostatos išraiška. Ironiškas vaizdavimas ryškus G. Boccaccio, M. de Cervanteso, J. Swifto, W. M. Thackeray, A. Čechovo, J. Hašeko, T. Manno ir kitų pasaulinės literatūros rašytojų, t. p. lietuvių V. Kudirkos, Maironio, F. Kiršos, P. Cvirkos, V. Žilinskaitės, K. Sajos, S. Šaltenio ir kitų kūryboje. Originaliai ir meistriškai ironiją naudojo B. Sruoga knygoje Dievų miškas.
778