irònija (gr. eirōneia – apsimestinis nežinojimas), asmens nuostata, nusakanti santykį su aplinka, išreiškianti asmens, suvokiančio savo ir kitų žmonių menkumą pasaulyje, būseną. Ironija reiškiama kalbėjimo būdu, kai siekiant pašiepti ir sumenkinti nepagrįstas pretenzijas, sąmoningai sakoma, kad joms pritariama, bet tikrąją nuomonę atskleidžia priešinga kalbai intonacija, mimika, gestai ir kita (retorika). Ironiją, kaip nežinojimo imitavimą siekiant pažinti, pradėjo taikyti Sokratas. Platono filosofijoje ironija yra metodologinis tiesos pažinimo atskleidžiant sąvokų vidinį prieštaringumą būdas (šia prasme ironija naudota iki 19 amžiaus). Vokiečių romantikai (J. L. Tieckas, F. Schlegelis, K. W. F. Solgeris, E. T. A. Hoffmannas) ironiją apibrėžė kaip laikyseną, kai suvokiant, kad baigtinė ir nulemta tikrovė negali įkūnyti begalinio ir besąlygiško idealo, neigiama arba atsisakoma rimtai traktuoti bet kokias realios veiklos ar jos rezultatų formas. G. W. F. Hegelis ironiją laikė kraštutine subjektyvistine laikysena, grynu negatyvumu, naikinančiu objektyvų turinį. Postmodernistų (R. M. Rorty, J.‑F. Lyotard’as ir kiti) filosofijoje ironiją įgyvendinti leidžia žaidimas (kaip laisvas santykis su pasauliu), neigiantis nuostatą, kad egzistuoja tikrovės patyrimo išskirtiniai būdai.
1076