Newton Isaac (Izaokas Niùtonas) 1643 01 04Woolsthorpe (prie Granthamo, Linkolnšyras) 1727 03 31Kensington (dabar Londono dalis), anglų fizikas, matematikas. Vienas garsiausių mokslininkų, kurio atradimai turėjo didžiulę įtaką ne tik tiksliųjų mokslų, bet ir filosofijos bei kultūros raidai. Seras (1705). Londono karališkosios draugijos narys (1672), 1703–27 prezidentas.
Išsilavinimas ir veikla
Mokėsi Granthamo karališkojoje mokykloje. 1665 baigė Kembridžo universiteto Švč. Trejybės koledžą, gavo bakalauro laipsnį. Po to dvejus metus per Didįjį marą gyveno gimtajame kaime. Ten sudarė savo mokslinę programą, atrado visuotinės traukos dėsnį, suformulavo aukštosios matematikos pagrindus. Grįžęs į Kembridžą tęsti studijų tų atradimų nepaskelbė. 1669–1701 šio universiteto profesorius. Nuo 1687 atsidėjo chemijos bandymams ir teologijos darbams, buvo renkamas Bendruomenių rūmų nariu. Monetų rūmų prižiūrėtojas (nuo 1695), direktorius (nuo 1699), atliko Anglijos pinigų reformą. Palaidotas nacionaliniame panteone – Westminsterio abatijoje.
Isaac Newton
Mokslinė veikla ir atradimai
Veikale Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai (Philosophiae naturalis principia mathematica 1686–87), remdamasis savo pirmtakų G. Galilei, R. Descartes’o, Ch. Huygenso mechanikos atradimais, sukūrė klasikinės mechanikos pagrindus: griežtai apibrėžė masės, jėgos, judėjimo kiekio, erdvės ir laiko sąvokas, suformulavo jo vardu vadinamus dėsnius kaip mechanikos principus (Newtono mechanikos dėsniai). I. Newtonas atrado vieną bendriausių gamtos dėsnių – visuotinės traukos dėsnį, kuris paaiškino dangaus kūnų judėjimą, kūnų svorio prigimtį ir įrodė dangaus ir Žemės reiškinių vienovę (atskirai nuo jo visuotinės traukos idėją kėlė R. Hooke’as). Taikydamas šį dėsnį I. Newtonas išsprendė svarbias dangaus mechanikos problemas: teoriškai įrodė Keplerio dėsnius, aprašė Mėnulio judėjimą, atsižvelgdamas į Žemės ir Saulės trauką paaiškino potvynius ir atoslūgius. Mechanikoje I. Newtonas pasireiškė kaip genialus teoretikas, optikoje – kaip eksperimentininkas. I. Newtonas sukonstravo naujo tipo teleskopą reflektorių (1668), išradingais bandymais įrodė, kad balta šviesa yra įvairių spalvų šviesos mišinys, kurį prizmė išskleidžia į spektrą. Tirdamas vadinamus Newtono žiedus pastebėjo šviesai būdingą periodiškumą. Suformulavo korpuskulinę (dalelinę) šviesos teoriją, teigiančią, kad šviesa yra dalelių srautas. I. Newtonas nebuvo kategoriškas jos šalininkas – matė ir korpuskulinės, ir banginės teorijų pranašumus bei trūkumus. Dauguma optikos atradimų buvo paskelbta veikale Optika (Optics 1704, parašytas daug anksčiau). I. Newtonas mechanika suformulavo klasikinės fizikos paradigmą, tapo pavyzdžiu ne tik kitoms fizikos sritims, bet ir kitiems gamtos mokslams, nemaža dalimi lėmė racionalizmo įsigalėjimą moksle ir kultūroje. 1665–66 I. Newtonas sukūrė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo (jo vadinto fliuksijų ir fliuentų metodu) pagrindus (Newtono ir Leibnizo formulė), paskelbė tai tik po 1704 (ekvivalentišką metodą 1673–76 atskirai nuo jo sukūrė G. W. Leibnizas, bet jis greičiau paskelbė savo rezultatus). I. Newtonas apibendrino natūraliojo rodiklio dvinario formulę (Newtono binomas), išplėtojo begalinių eilučių teoriją, pritaikė jas funkcijų reikšmėms skaičiuoti ir jų savybėms tirti, paprastosioms diferencialinėms lygtims spręsti. Sukūrė skaitinį algebrinių lygčių su realiaisiais koeficientais sprendimo metodą (Newtono metodas), įrodė algebrinių lygčių šaknų teoremų. Išplėtojo III eilės kreivių teoriją.
Atminimo įamžinimas
Jo vardu pavadinti asteroidas nr. 8000, krateriai Mėnulyje ir Marse, aukščiausias Špicbergeno kalnas, t. p. Kembridžo universiteto Matematikos mokslų institutas.
L.: R. S. Westfall Never at Rest. A biography of Isaac Newton Cambridge 1980.
1778