šalas, įšalusio Žemės paviršiaus sluoksnio būsena. Vidutinių ir aukštųjų platumų viršutinis Žemės paviršiaus sluoksnis (dirvožemis, uolienos) šaltuoju metų laiku atšąla iki neigiamos temperatūros. Dirvožemyje ar uolienose esantis vanduo užšąla ir virsta ledu. Susidaro įšalinės uolienos. Ledo intarpai keičia uolienų (ir dirvožemio) mechanines, hidrofizines, šilumines, elektrines ir kitas savybes. Įšalas skirstomas į trumpalaikį (trunka kelias valandas ar kelias paras), sezoninį (būna tik šaltuoju metų laiku), tarpinį (trunka beveik visus metus ir iki 2 m., kartais ilgiau) ir daugiametį įšalą (trunka daugiau kaip 2 metus). Įšalo dirvožemiai vadinami ledžemiais.
įšalas (ledo lęšis įšalusiame dirvožemyje)
Lietuvoje
Žiemos pradžioje, nukritus vidutinei paros oro temperatūrai žemiau nei –0,5 arba –l,5 °C, nuo lapkričio 30 d. iki gruodžio pabaigos (daugiamečių stebėjimų datos) iš šiaurės rytų į pietvakarius plinta sezoninis dirvožemio įšalas. Sezoninio įšalo gylis, jo trukmė ir įšalusio dirvožemio temperatūra priklauso nuo kelių veiksnių: žiemos trukmės ir oro temperatūros, sniego dangos storio, augalinės dangos, dirvožemio šiluminių savybių ir drėgnumo, gruntinio vandens slūgsojimo gylio. Todėl tiek vidutiniai daugiamečiai, tiek vienos žiemos įšalo gyliai net nedidelėje teritorijoje gali skirtis keliomis dešimtimis centimetrų.
Mažiausias dirvožemio įšalo gylis (iki 25–30 cm) būna pajūryje (čia žiemos būna šilčiausios) ir Žemaičių aukštumoje (būna storiausia sniego danga). Giliausiai (iki 55–60 cm) dirva įšąla Pietryčių Lietuvoje, kur vyrauja sausi smėlingi dirvožemiai, giliai slūgso gruntiniai vandenys, būna mažesnis sniego dangos storis. Didžiausią gylį įšalas pasiekia žiemos pabaigoje (vasarį–kovą). Priklausomai nuo žiemos meteorologinių sąlygų įšalo gylis įvairiais metais labai svyruoja. Itin rūsčiomis žiemomis (pvz., 1953–54, 1968–69, 1986–87) dirva įšąla iki 1–1,45 metro. Didžiausias įšalo gylis (146 cm) užregistruotas 1969 03 Dusetose. Po sniego danga dirvožemio temperatūra gana pastovi, retai nukrinta žemiau –10 °C. Šiltomis ir besniegėmis žiemomis įšalo gali iš viso nebūti (1989–90) arba jis būna negilus (5–20 cm) ir nepastovus (1974–75, 1988–89, 2007–08, 2014–15, 2019–20). Nuo 21 a. pradžios vis dažniau pasitaiko žiemų, kai susidaro (kartais net kelis kartus) trumpalaikis ir negilus įšalas.
Pavasarį, vidutiniškai kovo 25–balandžio 5 d., įšalęs dirvožemis atitirpsta; anksčiausiai – pajūryje ir pietvakariuose, vėliausiai – Žemaičių aukštumose ir rytuose. Kai pavasaris būna labai šaltas, o pašalas gilus, dirvožemis atitirpsta tik balandžio pabaigoje.
1163