išdẽgintos žẽmės tãktika, tikslinis gyventojų, gyvenviečių, gamybinių, pramonės objektų, kelių, tiltų ir kitų materialiųjų priemonių naikinimas okupuotoje teritorijoje.
Pirmą kartą išdegintos žemės taktikos griebėsi skitai kariaudami su Darėju I Didžiuoju (6–5 a. pr. Kr.), Vercingetoringas – per Galų karą (58–51 pr. Kr.), Romos imperija taikė kaip baudžiamąją priemonę (lot. vastatio), Rusijos imperija efektyviai naudojo per Prancūzijos–Rusijos karą (1812), Jungtinės Amerikos Valstijos – Pilietiniame kare (1863–64), Didžioji Britanija – per Būrų karą (1899–1902). Per I pasaulinį karą dėl pozicinės gynybos ši taktika retai naudota (1915 – Rusijos imperija, 1917 – Vokietija). Per II pasaulinį karą plačiai taikyta SSRS ir nacių Vokietijos, 20 a. 6–8 dešimtmetyje naudojant cheminius ginklus – Malaizijoje ir per Vietnamo karą. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje taikė Irakas per Irako karą (padegtos Kuveito naftos verslovės), Indonezijos ginkluotosios pajėgos ir sukarinti daliniai – Rytų Timore. Manoma, išdegintos žemės taktika 2011 taikyta per Libijos pilietinį karą ir Sirijos pilietinį karą. 1977 Ženevos konvencija draudžia naikinti civiliams išgyventi būtinus objektus.