išeivijà, egzòdas (gr. exodos – išėjimas), į kitas šalis išvykę gyventi kurios nors tautos žmonės, jų visuma.
Lietuvių išeivija
Lietuvių išeivija susidarė dėl ilgalaikės emigracijos (su pertraukomis masinės nuo 1877).
Manoma, kad 19 a. pabaigoje kitose šalyse jau gyveno apie 1/3 lietuvių. Vėlesnę išeivijos raidą galima skirstyti į 4 laikotarpius: pirmasis – 19 a. pabaiga–1914; antrasis – 1915–50; trečiasis – 1951–90; ketvirtasis – nuo 1990.
Pirmuoju laikotarpiu (nuo 19 a. pabaigos iki 1914) laikytina lietuvių išeivijos vienijimosi, pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, pradžia. Per 1898 Jungtinių Valstijų gyventojų surašymą lietuviai pirmą kartą įvardyti kaip atskira tautinė mažuma (iki tol buvo priskiriami rusams arba lenkams). 1914 Jungtinėse Valstijose gyveno daugiau kaip 500 000 lietuvių (apie 250 000 jų buvo atvykę iki 20 a. pradžios). Dėl įvairių priežasčių (svarbiausia – nebuvo nepriklausomos valstybės, menka tautinė savimonė, negausi inteligentija, sunki materialinė padėtis) jie palyginti ilgai nesireiškė kaip atskira tautinė bendruomenė.
19 a. pabaigoje prasidėjus lietuvių tautiniam judėjimui, lietuvių išeivija pradėjo kurti savo organizacijas; jų tikslas – puoselėti kalbą, tautos tradicijas, kultūrą, palaikyti ryšį su Lietuva, skleisti žinias apie tėvynę, siekti jos laisvės. 19 a. pabaigoje– 20 a. pradžioje prie lietuvių išeivijos telkimo, lietuviškų parapijų steigimo, spaudos leidimo daug prisidėjo kunigai A. Burba, A. Kaupas, A. Milukas, t. p. kiti inteligentai (ypač J. Šliūpas). Iki I pasaulinio karo Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai tapo politiniu, tautiniu, kultūros požiūriu apsisprendusia tautine bendrija. 1914 turėjo daugiau kaip 100 šalpos, kultūrinių, švietimo ir kitų draugijų, susivienijimų, 115 lietuviškų parapijų. Susidarė katalikų (apėmė 70 % lietuvių, turėjo daugiausia organizacijų, spaudos leidinių), liberalų tautininkų, socialistų politinės srovės.
20 a. pradžioje lietuvių išeivija šiek tiek reiškėsi Pietų Amerikoje. 1909 Argentinoje įkūrė draugiją Nemunas, 1914 – Susivienijimą lietuvių Argentinoje.
Nemažai lietuvių gyveno įvairiose Rusijos imperijos vietose. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje, Rusijos imperijai priklausančiose Estijoje (Tartu), Latvijoje (Rygoje, Daugpilyje, Jelgavoje, Liepojoje), Lenkijoje ir kitur įsikūrė lietuvių, daugiausia studentų, organizacijų, leista nelegalių laikraščių, Sankt Peterburge ir Odesoje išsikovota lietuviškos pamaldos. Dėl Rusijos valdžios vykdomos nutautinimo, bet kokios visuomeninės veiklos varžymo politikos Rusijos imperijos lietuvių išeivijos veikla buvo menka, nutautėjimas spartus.
Vakarų Europoje pirmą draugiją Rūta 19 a. pabaigoje įsteigė Fribūre studijuojantys lietuviai. 20 a. pradžioje lietuvių išeiviai katalikiškų organizacijų įkūrė, lietuviškų parapijų įsteigė Didžiojoje Britanijoje (Glazge, Mančesteryje, Londone; pastarajame 21 a. pradžioe dar veikė 1912 lietuvių pastatyta katalikų bažnyčia). Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Švedijoje ir kai kuriose kitose valstybėse gyvenantys lietuviai nesiėmė kokios nors bendros veiklos.
Antruoju laikotarpiu (1915–50), ypač per I ir II pasaulinius karus ir po jų (iki 20 a. vidurio), Lietuva neteko 1/3 gyventojų. Po I pasaulinio karo Rusijoje liko apie 35 000 karo pabėgėlių. 20 a. 3 dešimtmetyje į Pietų Amerikos šalis išvyko apie 100 000 žmonių. Manoma, kad 1940 ne Lietuvoje gyveno apie 1,5 mln. lietuvių. Argentinoje, Brazilijoje ir Urugvajuje įkurta nemažai naujų lietuviškų organizacijų, parapijų, pradėta leisti daugiau spaudos leidinių. Aktyviau veikė ir kitų šalių lietuviai. Jie, ypač geriausiai organizuoti Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai, 1918–40 prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo ir stiprinimo. Lietuvos konsulatai ir ambasados daugelyje šalių tapo paramos išeiviams centrais, lietuvybės židiniais. Išeivijai moraliai ir materialiai padėjo Lietuvoje įsteigtaDraugija užsienio lietuviams remti. Nemažai prasigyvenusių išeivių iki 1940 grįžo į Lietuvą, įsigijo žemės, ėmėsi verslo. Beveik jokių galimybių puoselėti tautinę savimonę, kultūrą, kalbą neturėjo SSRS gyvenantys lietuviai (4 dešimtmečio pabaigoje jų buvo apie 41 000).
Po II pasaulinio karo Vakaruose atsidūrė daugiau kaip 200 000 lietuvių (išvežti priverčiamųjų darbų, koncentracijos stovyklų kaliniai, apie 70 000 karo pabėgėlių). Į Vakarus pasitraukė 300 gydytojų, 225 teisininkai, 548 karininkai, 250 kunigų, 600 mokytojų, dauguma Klaipėdos krašto lietuvių. Vokietijoje perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose apgyvendinti lietuviai atkūrė daugelį Lietuvoje veikusių organizacijų ir draugijų, steigė mokyklas, leido daug periodinių leidinių.
20 a. 5 dešimtmetyje dešimtys tūkstančių lietuvių tapo sovietų represijų aukomis – politiniais kaliniais, tremtiniais (Lietuvos gyventojų kalinimas, Lietuvos gyventojų trėmimai); atsidūrę Sovietų sąjungoje dalis išlikusių gyvų liko ten gyventi.
Trečiojo laikotarpio (1951–90) pradžioje iš Austrijoje, Vokietijoje nuo 1949 uždaromų karo pabėgėlių stovyklų lietuviai (1/4 jų sudarė inteligentai) daugiausia kėlėsi į Jungines Amerikos Valstijas, Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką. Jų iniciatyva Vakarų šalyse steigėsi lietuvių bendruomenės (1958 veikė 19 šalių), 1963 atnaujintas žurnalo Pasaulio lietuvis leidimas, 1972 įkurta Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (21 a. pradžioje vienijo 12 šalių lietuvių jaunimą). Vadinamosios Geležinės uždangos nuo tėvynės atskirtų lietuvių bendruomenių ir jų organizacijų tikslas, remiantis 1949 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto paskelbta Lietuvių charta, buvo išsaugoti lietuvybę, siekti atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Nuo 1950 jų veiklą koordinuoja Pasaulio lietuvių bendruomenė. 5–6 dešimtmetyje išeiviais per prievartą paversta apie 124 000 į SSRS ištremtų lietuvių, daugybė politini kalinių (daugelis likusių gyvų 6 dešimtmetyje ir vėliau grįžo į Lietuvą). Be to, lietuvių išvyko dėl įvairių socialinių priežasčių, dėl SSRS valdžios vykdomos migracijos skatinimo politikos. 8 dešimtmečio pabaigoje SSRS ir okupuotose Baltijos šalyse (Estijoje, Latvijoje) gyveno apie 138 000 lietuvių. Iki 9 dešimtmečio pabaigos jie negalėjo steigti organizacijų, rūpintis tautinės savimonės išsaugojimu, puoselėti kalbos ir kultūros.
Ketvirtuoju laikotarpiu (nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990) į kitas šalis (daugiausia į Vakarus) studijuoti, dėl ekonominių, socialinių priežasčių (ypač Lietuvai 2004 įstojus į Europos Sąjungą) iki 2005 išvyko daugiau kaip 200 000 lietuvių. Susidarė nauji lietuvių išeivijos židiniai Airijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje. Kūrėsi naujos lietuvių bendruomenės Austrijoje, Baltarusijoje, Belgijoje, Danijoje, Estijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Kazachijoje, Latvijoje, Moldavijoje, Norvegijoje, Ukrainoje, kelios Rusijoje; iš viso 2004 veikė 35 lietuvių bendruomenės. Gausiausia ir ekonominiu, kultūriniu atžvilgiu stipriausia toliau lieka Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenė. Sutvirtėjo išeivijos organizacijų ryšiai su Lietuva.
1992 Vilniuje įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovybė, vyksta bendruomenės seimai. Lietuvių išeivija kartu su Lietuvos institucijomis rūpinasi lietuvybės išlaikymu, ypač buvusiose SSRS respublikose, lietuvių etninėse žemėse. Lietuvių išeivija daug nuveikė, kad Lietuva 2004 būtų priimta į NATO (ypač aktyvūs buvo Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai) ir Europos Sąjungą. Dalis išeivių grįžta gyventi į tėvynę.
Amerikos lietuvių istorija Boston 1971; A. Eidintas Lietuvių emigracija į Šiaurės ir Pietų Amerikos šalis 1864–1940 Vilnius 1989; Lietuvių kolumbai: lietuvių emigracijos istorijos apybraiža Vilnius 1993; B. Banys Lietuviai pasaulyje: istorijos metmenys Vilnius 1998; A. Eidintas Lithuanian Emigration to the United States 1869–1950 Vilnius 2003.
2457