Išėjmo knygà, viena Penkiaknygės knygų. Parašyta hebrajų kalba. Pagal judėjų ir krikščionių tradicijas, priskiriama Mozei. Šiuolaikinių tyrinėtojų teigimu, Išėjimo knyga su kitomis Penkiaknygės knygomis susiformavo apie 13–5 a. prieš Kristų Mozės laikus siekiančių šaltinių pagrindu. Pavadinimą pagal svarbiausią aprašomą įvykį (žydų išėjimą iš Egipto vergijos) Išėjimo knyga gavo Septuagintos vertime. Svarbiausios Išėjimo knygos dalys: žydų gyvenimas Egipte (1–12), išėjimas iš Egipto ir kelionė per dykumą (13–18), sandora su Dievu Sinajaus kalno papėdėje (19–24), susitikimo su Dievu padangtės įrengimas (25–40). Pradžios knygoje pradėtą pasakojimą (pasaulio ir žmogaus sukūrimas bei nuopuolis, išrinktosios tautos priešistorė) pratęsiančios Išėjimo knygos (galutinis tautos susiformavimas ir monoteistinio tikėjimo stiprėjimas) pagrindinė figūra – Mozė, kaip Dievo ir žmonių tarpininkas. Judaizmui ir krikščionybei Išėjimo knygos svarbiausios temos – Dievo savivardis (Aš esu, kuris esu; 3, 14), Dešimt Dievo įsakymų (20, 1–17), Pascha – Velykų provaizdis (12, 1–13, 43–49). Nemaža Išėjimo knygos siužetų ir vaizdinių populiarūs mene: Dievo apsireiškimas Mozei degančio krūmo pavidalu (3, 1–17), dešimt Egipto rykščių (krauju virtęs Nilo vanduo – 7, 14–24; varlės – 7, 25–8, 10; uodai – 8, 12–15; musės – 7, 16–27; galvijų maras – 9, 1–7; votys – 9, 8–11; kruša – 9, 18–33; skėriai – 10, 3–20; tamsa – 10, 21–29; pirmagimių mirtis – 11, 1–8; 12, 29–32), debesies ir ugnies stulpai (13, 21–22), perėjimas per prasiskyrusią jūrą (14, 15–30), iš dangaus krintanti mana (16, 13–35), iš uolos išskeltas vanduo (17, 1–7), aukso veršio garbinimas (32, 1–24) ir kita.
Išėjimo knyga. Izraelitų išėjimas iš Egipto (Biblija kortelėmis, 1907)
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą d. 1 Vilnius 1995.
2919