išèmija (ischaemia < gr. ischō – sulaikau + haima – kraujas), ischèmija, kūno dalies, organo arba audinio aprūpinimo krauju sumažėjimas sutrikus jo pritekėjimui arterijomis. Dar vadinama vietine mažakraujyste. Išemija gali ištikti dėl kraujagyslės spazmo, jai užsikimšus trombu, embolu, susiaurėjus arba užakus arterijos spindžiui, susidarius aterosklerozinei plokštelei. Kraujagyslę iš išorės gali spausti randas, navikas, eksudatas, timpa, ligatūra. Išemija gali atsirasti ir esant normaliam kraujagyslės spindžiui, kai pritekančio kraujo tūris neatitinka organo poreikio, sutirštėja kraujas arba sumažėja kraujospūdis. Sutrikus kraujotakai organe sumažėja deguonies (hipoksija) ir maisto medžiagų, suaktyvėja anaerobinė glikolizė, kaupiasi neoksiduotos medžiagos, atsiranda acidozė. Dėl to sutrinka organo funkcija, gali įvykti nekrozė (infarktas). Organo funkcijos sutrikimai priklauso nuo išemijos trukmės, laipsnio, vietos, nes įvairūs organai nevienodai jautrūs kraujotakos sutrikimui ir hipoksijai. Jautriausia yra galvos smegenų žievė, todėl ji dėl išemijos greitai apmiršta (išeminis insultas). Pavojinga ir širdies raumens išemija, kuri dažnai sukelia miokardo infarktą. Ištikus išemijai organo kraujotaka atsikuria atsivėrus kolateralinėms kraujagyslėms, todėl išemijos padariniai blogiausi tiems organams, kurie turi mažai kolateralinių kraujagyslių (smegenys, miokardas, inkstai, blužnis).
1334