išgãnymas, teologijoje – atperkantis, išlaisvinantis ir gelbstintis Dievo veikimas. Išganymas yra tiesos, gėrio ir laisvės pilnatvė. Tai išlaisvinimas iš asmeninės ar kolektyvinės kančios ir blogio. Išganymo prigimtis ir perdavimas atskleista Biblijoje. ST kalbama, kad Viešpats yra Dievas, kuris išgelbėja; didysis išlaisvinimas – žydų Velykos – tautos išlaisvinimas iš Egipto vergijos (Iš 12, 1–28; 14, 15–31). Viešpats žydams dažnai siųsdavo išlaisvintojus žmones, bet pagrindinis išganytojas yra Dievas (Iš 15, 1–21; Ps 46; 48). ST kalbant apie išganymą iš pradžių buvo pabrėžiama materialinė tautos gerovė (Įst 33, 28–29; Iz 2, 1–5), bet po Sinajaus sandoros išganymo samprata pradėta labiau sieti su dvasiniais gėriais (Iš 36, 22–32). Pranašų eschatologiniai (Iz 43, 5–44, 5) ir apokaliptiniai (Įst 12, 1–3) pažadai pabrėžė būsimąjį išganymą. NT apie išganymą kalbama kaip apie žmogaus išlaisvinimą iš nuodėmės ir mirties (Mk 1, 5; Rom 5, 12–7, 25). Jėzaus vardas (hebr. Jehošua – Dievas yra išganymas) reiškia išganymą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių (Mt 1, 21; Apd 4, 12). Pasakojimas apie Dievo viešpatavimą ir Dangaus karalystę (Rom 5, 8–10; 13, 11; 1 Pt 1, 5) yra pasakojimas apie išganymą, kurio kulminacija – Jėzaus Kristaus atėjimas laikų pilnatvėje (gr. eschaton). Vatikano II susirinkimo (1962–65) dokumentuose Lumen gentium (1964), Gaudium et spes (1965) Bažnyčia traktuojama kaip pasaulio išganymo sakramentas per Jėzų Kristų. Teigiama, kad išganymas yra Dievo malonė, bet žmogus turi su šia malone bendradarbiauti, pabrėžiama, kad Dievo malonė egzistuoja ir už Bažnyčios, todėl gali būti išganyti ir netikintys bei kitų religijų išpažinėjai, kurie ne dėl savo kaltės nepažįsta Evangelijos ir Bažnyčios mokymo, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir gyvena pagal sąžinę. Išganymo visuotinumo pagrindas – Jėzaus Kristaus įsikūnijimas. Stačiatikių Bažnyčioje išganymas traktuojamas kaip žmogaus sudievinimas per malonę, Katalikų Bažnyčioje pabrėžiamas nuodėmių atleidimas, Protestantų – žmogaus nuteisinimas malone.
L: H. Kessler Erlösung als Befreiung Düsseldorf 1977; T. Pröpper Redenzione e storia della libertà Brescia 1990; B. Sesboüé Jésus-Christ l’unique médiateur: Essai sur la rédemption et le salut. Problématique et relecture doctrinale vol. 1 Paris 1988, Les récits du salut: Proposition de sotériologie narrative vol. 2 Paris 1991.
117