„išgelbėjimo opera“ (pranc. opéra du salut), prancūzų operos atmaina. Atsirado ir paplito po 1789–94 Prancūzijos revoliucijos. Būdinga išgelbėjimo operos siužetinė linija – kova prieš tironiją, pavergimą ir prievartą. Šlovinama narsa ir ištikimybė, parodoma tiesos, laisvės ir teisingumo siekiai. Svarbiausias operos muzikinės dramaturgijos bruožas – įtampos, dramatizmo nuolatinis didėjimas. Tik pabaigoje herojus netikėtai išgelbstimas iš mirtino pavojaus. Itin svarbus orkestras, kurio raiškumas grindžiamas leitmotyvais ir leittembrais. Vartojami rečitatyvai ir kalbamieji dialogai.
Ryškiausi išgelbėjimo operos pavyzdžiai – L. Cherubini Lodoïska (1791), Eliza (1794), Dvi dienos, arba Vandenvežis (1800), H. M. Bertono Vienuolyno baisenybės (1790), J.‑F. Le Sueuro Ola (1793). Išgelbėjimo operos bruožų yra P.-A. Monsigny operoje Dezertyras (1769), A. E. M. Grétry Ričardas Liūtaširdis (1784). L. van Beethoveno opera Fidelijus (1805) – turi ir išgelbėjimo operos, ir 19 a. romantinės operos bruožų.
1822