išgulmas, dalinis ar visiškas augalų suvirtimas ant žemės tam tikrame plote. Daugiausia išgula javai, t. p. dobilai, kanapės, linai. Išgulimą dažniausiai sukelia per didelė žemutinių stiebo tarpubamblių mechaninė apkrova. Javai dažniausiai išgula pieninės brandos pabaigoje, kai daugiausia sveria jų žalioji masė. Išgulusių augalų fiziologinės funkcijos sutrinka, sumažėja derlingumas; tokius augalus sunkiau nuimti. Išgulimas būna stiebinis (sukelia per gausus tręšimas azoto trąšomis, didelis pasėlių tankumas, nepalankios meteorologinės sąlygos, dirvos įmirkimas, šviesos trūkumas) ir šakninis (dėl silpnos šaknų sistemos javai išgriūva po liūčių, susirgę pašaknio ligomis). Augalų atsparumas išgulimui – paveldima savybė. Atsparių išgulimui javų žemutiniai tarpubambliai dažniausiai būna trumpesni ir storesni negu neatsparių; tokie javai turi stiprią šaknų sistemą, storas šiaudų sieneles. Žemaūgės javų veislės yra atsparesnės išgulimui. Siekiant apsaugoti augalus nuo išgulimo taikomos agrotechnikos priemonės, selekcija, cheminėmis priemonėmis reguliuojamas augimas.
1021