įsiketėliai, zãkupai (rus.), Lietuvos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečiai (nuo 12 a.) ir miestiečiai (nuo 14 a.), dėl skolų patekę į laikiną žemvaldžių arba turtingųjų miestiečių priklausomybę ir savo padėtimi tapę artimi baudžiauninkams.
12 a. atsirado praradusių nuosavybę nelaisvųjų įsikeitėlių (skolinė nelaisvė). Ilgą laiką nebuvo reglamentuota, kiek už skolą reikia būti priklausomam. Tai nustatyta tik Pirmajame Lietuvos Statute (1529). Įsikeitėliams nebaigus už skolą atidirbti, į skolinę priklausomybę patekdavo jų vaikai (tai iš dalies panaikino Antrasis Lietuvos Statutas, 1566).
15 a. greta nelaisvųjų įsikeitėlių dėl prarastos nuosavybės atsirado valdinių įsikeitėlių. Šie jau galėjo kreiptis į teismą, prievoles atliko nuo ūkio, ne nuo asmens (skolinė valdinystė irgi vadinama įsikeitimu).
Tokiems įsikeitėliams teisiškai artimi vadinamieji piniginiai žmonės (gudų k. liudi v peniazech) – valstiečiai, įsikeitę žemvaldžiui su visu savo ūkiu arba gavę iš jo ūkį skolinės valdinystės sąlygomis. 16 a. taip buvo vadinama ir dalis skolinės valdinystės įsikeitėlių: vieni nelaisvieji iš patriarchalinių vergų virto baudžiauninkais, kiti tapo laisvaisiais valstiečiais, todėl nyko teisinis skirtumas tarp skolinės nelaisvės ir skolinės valdinystės.
Įsikeitimas buvo vienas visuotinio baudžiavos įsigalėjimo būdų. 16 a. Lietuvoje galutinai įsigalėjus baudžiavos santykiams, šis būdas prarado reikšmę, o 18 a. įsikeitimo institucija išnyko.
-įsikeitimas
683