išilgnė fleità, muzikos instrumentas – pučiamasis aerofonas.
Sandara
muzikantas pučia altinę išilginę fleitą
Išilginės fleitos galvutė turi snapo pavidalo pūstuką, vidurinė dalis – skylutę nykščiui ir šešias kitiems pirštams, apatinė – aštuntąją skylutę. Muzikantas instrumentą laiko priešais save išilgai (iš čia pavadinimas). Gaminamos iš medžio, kartais iš dramblio kaulo, plastiko. Dažniausiai naudojamos išilginės fleitos atmainos: sopranas (c2–c4), altas (f1–f3), tenoras (c1–c3), bosas (f–d2). Dar būna sopraninas (f2–d4), didysis bosas (c–c2) ir dvigubasis bosas (F–d1). Altas ir tenoras užrašomi kaip netransponuojantys instrumentai, sopranino, soprano, boso ir didžiojo boso natos dažniausiai užrašomos oktava žemiau, negu skamba. Be šių, dar naudojama išilginė fleita D (d2–d4), altinė išilginė fleita D (d1–d3), B derinimo išilginė fleita (b1–b3, kvarta aukštesnė už altą).
Istorija
Manoma, išilginė fleita atsirado Azijoje, per Šiaurės Afriką ar per Rytų Europą pateko į Vakarų Europą (minima 11 a. istoriniuose šaltiniuose). Kūrinių išilginei fleitai solo ir su kitais muzikos instrumentais sukūrė kompozitoriai D. F. E. Auberas, G. Paisiello, H. Purcellis, G. B. Sammartini, J. S. Bachas, G. F. Händelis, G. Ph. Telemannas, J. J. Quantzas, A. Vivaldi, A. Scarlatti, B. Marcello ir kiti. Pradėjus orkestre nuolat naudoti skersinę fleitą išilgine fleita nuo 1800 griežė tik mėgėjai. Muzikuoti vėl pradėta 19 a. pabaigoje. 21 a. pradžioje išilginė fleita naudojama kaip mokyklinis, koncertinis ir mėgėjų instrumentas. Nuo 1925 rengiami festivaliai, yra orkestrų, griežiančių visų dydžių išilginėmis fleitomis. Lietuvoje išilgine fleita griežiama įvairiuose ansambliuose, atliekančiuose senąją ir šiuolaikinę muziką. Įvairių rūšių išilgines fleitas naudoja Vilniaus universiteto senosios muzikos ansamblis, Musica humana ir kiti. Išilgine fleita (dažniausiai sopranu) groti mokoma muzikos mokyklose.
Išilginės fleitos tipo yra flažoletas 1, okarina, lietuvių lamzdelis, rusų žaleika, bulgarų kavalas ir kiti instrumentai.
1070