išimtnė, ordinãrija (lot. ordinarius – įprastinis), tarpusavio susitarimu nustatytas išlaikymas, turto paveldėtojų duodamas buvusiems jo savininkams. Išimtinė buvo žodinis ar rašytinis susitarimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos ir palaidojimo sąlygų.
Lietuvoje ūkio savininkas, dėl ligos ar senatvės nebepajėgdamas tvarkyti ūkio, jį perduodavo vienam iš vaikų (sūnui, žentui) ar parduodavo išsiderėdamas išimtinę sau ir žmonai (vadinamieji karšinčiai). Iš pradžių (19 a. pirma pusė) išimtinė buvo žodinis susitarimas, vėliau rašytinė sutartis, patvirtinta notaro.
Išimtinę sudarė: gyvenamasis būstas, maisto produktai (bulvės, grūdai, mėsa, pienas, sviestas, kiaušiniai ir kita), pinigai, drabužiai, galimybė naudotis transporto priemone (nuvažiuoti į bažnyčią ar miestą), obelis ar vyšnia šeimos sode, bičių avilys ir kita. Kartais vietoj nustatyto pieno kiekio išimtininkai užsirašydavo vadinamąją geležinę karvę (užtrūkus vienai karvei, galėjo melžtis kitą).
Rytų Aukštaitijoje tėvai dažniausiai maitindavosi prie vieno stalo kartu su ūkį paveldėjusio sūnaus ar žento šeima (lengviausia išimtinės forma, vadinamasis valgis prie stalo), kartais maitindavosi po savaitę iš eilės pas visus vaikus. Žemaitijoje būdavo įrengiama išimtininkams skirta patalpa, vadinamoji priešininkė.
Mažojoje Lietuvoje karšinčiai tėvai į jiems gyventi skirtą kambarį (stubelę) būdavo iškilmingai palydimi per ūkio paveldėtojo vestuves. Kartais jiems palikdavo antrąjį namo galą ar visą namą (paveldėtojai pasistatydavo naują) arba pastatydavo mažą atskirą namelį sodyboje. Vienam išimtininkui mirus išimtinė buvo sumažinama perpus (jei nebuvo susitarta kitaip). 20 a. viduryje išimtinė ėmė nykti.
2273