įsipareigójimas, teisėje – savanoriška asmens prievolė atlikti kokį nors veiksmą arba nuo jo susilaikyti. Pvz., perduoti turtą, atlikti darbą, sumokėti pinigus, atlyginti ar pašalinti dėl jo kaltės atsiradusią žalą ir kita. Įsipareigojimas buvo numatytas jau romėnų teisėje (lotynų kalba obligatio – įsipareigojimas). Įsipareigojimui būdingas savanoriškumas, tai yra įsipareigojantysis laisva valia sutinka veikti arba neveikti tam tikru būdu. Gali būti įsipareigojama konkrečiam asmeniui, keliems asmenims, valstybei, visuomenei. Noras prisiimti atitinkamą įsipareigojimą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Teisėje įsipareigojimas gali atsirasti teisės aktų, sutarčių ir kitais pagrindais. Įsipareigojusiai šaliai jis turi privalomą pobūdį, tai yra neįvykdžius prisiimto įsipareigojimo reikalavimo teisę turintis asmuo gali reikalauti įsipareigojimo įvykdymo priverstine tvarka.
1735