škaba, lentelė arba užrašas ant sienos su įstaigos ar kitu pavadinimu, informacija apie veiklos pobūdį arba asmenį, kuris ta veikla verčiasi.
Manoma, kad Lietuvoje pirmosios iškabos su lietuviškais užrašais atsirado 19 a. pabaigoje (apie 1894) Užnemunėje. Policija tokias iškabas draudžiamais lotyniškais rašmenimis nuplėšdavo. Daugiau iškabų su lietuviškais užrašais ėmė rastis 1904 panaikinus lietuvių spaudos draudimą: lietuvių kalba dažniausiai rašyta po rusų kalbos, bet neretai būdavo užrašoma lietuviškai, tik paskui rusiškai. Dėl to Rusijos administracija bausdavo. 1905 12 Didžiajam Vilniaus seimui priėmus nutarimą valsčių įstaigose, mokyklose vartoti lietuvių kalbą, daugelyje Lietuvos vietų rusiškos tų įstaigų, mokyklų ir kitos iškabos buvo pakeistos lietuviškomis. Žandarai už tai ne vieną nubaudė kaip už revoliucinę veiklą. Nuo 1908 lietuvių steigiamų vartotojų bendrovių iškabose beveik visur šalia rusų vartota ir lietuvių kalba, tautinės spalvos.
1918–40 (iš pradžių – ne visur) vartota lietuvių, Vilniuje prieš I pasaulinį karą ir po 1920 – lenkų kalba. 1940 SSRS okupavus Lietuvą iškabose tapo privaloma ir rusų kalba, kartais būdavo rašoma vien rusiškai. Per nacių okupaciją (1941–44) iškabose vartota vokiečių kalba.
1990 atkūrus nepriklausomybę lietuvių kalbos vartojimą iškabose nustato Valstybinės kalbos įstatymas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo nutarimai.