išlakymas, prievolė, atsirandanti tarp asmenų iš giminystės ar santuokos, kai vienas asmuo privalo teikti kitam asmeniui materialinę paramą. Išlaikymo dydis nustatomas tarpusavio susitarimu arba teismo sprendimu.
Lietuvoje pagal Civilinį kodeksą (2000, įsigaliojo 2001) išlaikymo prievolė gali kilti tarp esamų ir buvusių sutuoktinių, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, senelių ir vaikaičių. Pvz., teismas priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo priteisia išlaikymą to reikalingam buvusiam sutuoktiniui. Sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, jei jo turimo turto ar gaunamų pajamų pakanka visiškai save išlaikyti. Numatyta, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jei jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Sutuoktinis, dėl kurio kaltės nutraukta santuoka, neturi teisės į išlaikymą. Išlaikytiniui priteisiama nustatyto dydžio vienkartinė pinigų suma arba periodinės išmokos, mokamos kas mėnesį, arba priteisiamas tam tikras turtas.
Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu, dydis proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas vaiko gyvenimo sąlygas. Išlaikymas priteisiamas iki vaiko pilnametystės. Pilnamečiai vaikai t. p. privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.