išláisvinimo teològija, katalikų teologijos kryptis, grindžiama idėja, kad skelbiant Bažnyčios mokymą ir artimo meilę ypatingas dėmesys turi būti skirtas skurstantiesiems. Teigiama, kad Jėzus Kristus buvo atėjęs išlaisvinti žmonių iš bet kokios priespaudos, t. p. ir socialinės. Vietoj individualizmo iškeliamas solidarumas, gailestis ir užuojauta, turtams priešinamas asketizmas, reikalaujama žmogaus teises ginti ir politiniais metodais, istorijos, kaip pažangos, idėja pakeičiama istorijos, kaip išsilaisvinimo iš įvairių formų vergovės, idėja. Išlaisvinimo teologija priešinosi teologiniam europocentrizmui, universalią teologiją pakeitė teologijomis, turinčiomis socialinių bruožų. Siekiant konkrečiau suformuluoti Bažnyčios veiklos tikslus ir metodus evangelijoms interpretuoti taikomi socialinių mokslų metodai.
Išlaisvinimo teologija pradėjo formuotis po Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos Medellíne (1968). Joje buvo siekta Vatikano II susirinkimo (1962–65) nutarimus pritaikyti šalyse, kuriose yra didelė socialinė nelygybė, skurdas. Išlaisvinimo teologijos idėjas iškėlė G. Gutiérrezas. Nuo 7 dešimtmečio pabaigos išlaisvinimo teologija ėmė plisti Pietų Amerikoje, kurios dauguma teologų buvo baigę Europos universitetus, ir Europoje, nuo 8 dešimtmečio pradžios – Afrikoje, Šri Lankoje, Filipinuose ir Indijoje. Dar šiai teologijai formuotis įtakos turėjo pastoracija ir populiarusis religingumas – tai krikščionybės interpretacijos bendruomenėse ir Biblijos grupėse. Jose, remiantis Biblija ir taikant biblinės hermeneutikos metodą, ieškoma atsakymų į kasdienio gyvenimo klausimus, kylančius dėl skurdo ir socialinės priespaudos.
Dėl išlaisvinimo teologijos įtakos (kai kurie išlaisvinimo teologijos atstovai rėmė revoliucinius judėjimus) kilo kararinių diktatūrų, valdančių daugelį Lotynų Amerikos šalių, priešiškumas, tikintieji persekioti: per Mišias nužudytas San Salvadoro arkivyskupas O. A. Romero y Galdámezas (1917–80; 1994 pradėta kanonizacijos byla), 1989 San Salvadore kariuomenė išžudė jėzuitų bendruomenę. Išslaisvinimo teologija, pagrįsta socialine analize ir skirta taikyti praktikoje, turėjo įtakos susiformuoti feministinei, indėnų, Afrikos juodaodžių, ekologinei teologijoms. Siekiama išsaugoti vietos tradicijas ir pasinaudoti jomis krikščionybei skleisti. Tai prisidėjo prie tarpkultūrinio ir tarpreliginio dialogo. Išlaisvinimo teologijos kiti svarbiausi atstovai: H. Assmannas, L. Boffas, P. Casaldáliga, J. Combrilis, E. Dusselis, I. Ellacuría, S. Galilea, J. Miranda, P. Richardas, J. L. Segundo, J. Sobrino.
Katalikų Bažnyčia (jos mokymui prieštarauja kai kurie išlaisvinimo teologijos teiginiai) laikosi kritiškos pozicijos išlaisvinimo teologijos atžvilgiu. Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumente Instrukcija apie kai kuriuos išlaisvinimo teologijos aspektus (1984) perspėjama, kad analizuodami tikrovės reiškinius, išlaisvinimo teologijos atstovai nekritiškai taiko marksistines idėjas, todėl iškreipia krikščioniškąjį mokymą, dokumente Instrukcija apie krikščionišką laisvę ir išlaisvinimą (1986) apibrėžtas krikščioniškasis išlaisvinimo supratimas, teigiama, kad socialinis ekonominis išlaisvinimas nėra tapatus išganymui.
L: G. Gutiérrez Teología de la liberación. Perspectivas Salamanca 1971; J. M. Bonino Doing Theology in a Revolutionary Situation Philadelphia 1975; H. Assmann Teología desde la praxis de la liberación Salamanca 1976; E. Dussel Histoire et théologie de la liberation en Amérique Latine Paris 1977; L. Boff Teología del cautiverio y de la liberación Madrid 1986; D. W. Fern Third World Liberation Theologies: An Introductory Survey New York 1986.
125