islãmas (< arab.), viena didžiųjų pasaulio religijų; monoteistinė. Išpažinėjai vadinami musulmonais. Pagrindinės islamo šakos – sunizmas ir šiizmas. Islamo doktrinos pagrindu laikoma 5 pareigos (arkanas): tikėjimo išpažinimas (šahada; svarbiausia prievolė), malda (salatas), pasninkas (saumas), piligrimystė (chadžas), religinis mokestis (zakiatas). Išpažindami tikėjimą musulmonai liudija, kad Alachas yra vienintelis Dievas, o jo pranašas – Mahometas. Maldą sudaro 5 dalys. Pirmoji atliekama prieš aušrą, yra dviejų rakatų (kanonizuotų apeiginės maldos judesių ir formulių), kitos – keturių rakatų, atliekamos tuoj po vidudienio, vakare, prieš saulėlydį ir naktį. Nepatariama melstis lygiai vidudienį, tekant ir leidžiantis saulei; jei neišvengiama, galima jungti 1 ir 2 bei 3 ir 4 maldos dalis.
musulmonų šventykla, pastatyta 14 a. ant Aarono kapo Petroje
Galima melstis tik atlikus ritualinį apsiplovimą (vudu; dar guslis). Vietos švarumui užtikrinti naudojamas maldos kilimėlis. Meldžiamasi atsigręžus veidu į Meką, kurioje yra Kaabos šventykla (laikoma musulmonų vienybės simboliu, svarbiausia Alacho garbinimo šventove, joje saugomas Juodasis akmuo). Mahometui gyvam esant musulmonai rinkdavosi bendrai maldai, šią vietą imta vadinti masdžidu (iš čia – mečetė) – vieta, kurioje puolama kniūbsčia. Didžiojoje mečetėje (džamiu) renkamasi privalomai penktadienio vidudienio maldai. Moterims mečetėse įrengiama atskira vieta. Kai kur kieme yra šulinys, apsiplovimų fontanas ar baseinas. Maldų salės sienoje esanti nedidelė niša (michrabas) rodo Mekos kryptį. Šalia jos įrengta kelių laiptelių sakykla (minbaras). Mečetės dekoruojamos reljefiniu ornamentu (draudžiama vaizduoti gyvūnus, žmones). Į mečetės pastatų kompleksą kartais įeina minaretas – bokštas, nuo kurio muedzinas (mečetės tarnautojas) šaukdavo (dabar dažniausiai skelbiama radijo ryšiu arba leidžiamas įrašas) tikinčiuosius maldai. Jai vadovauja imamas. Visiems privaloma pasninkauti musulmonų kalendoriaus ramadano mėnesį (per jį buvo pradėtas apreikšti Koranas). Šviesiu paros metu negalima valgyti, gerti, rūkyti, mylėtis. Nėščiosioms ir maitinančioms motinoms pasninkas neprivalomas, ligoniai, keliaujantieji, kovotojai gali jį nukelti. Tyčinis jo nutraukimas yra nusikaltimas, už tai taikomos bausmės. Chadžą, jei yra pakankamos materialinės sąlygos, atlikti privaloma bent kartą gyvenime vyrams ir moterims. Aplankomas Arafato slėnis ir Kaabos šventykla. Religinį mokestį (2,5 % nuo turimo finansinio turto; apmokestinami ir gyvuliai bei žemės ūkio produkcija) privaloma mokėti visiems turto cenzą atitinkantiems musulmonams kasmet musulmoniškų metų pabaigoje. Šis mokestis laikomas viena Alacho garbinimo formų, manoma, taip išreiškiama padėka už suteiktą materialinę gerovę. Kai kurie musulmonų teisininkai arkanams priskiria ir džihadą, bet daugelis nelaiko jo religine pareiga. Šiitams dogma yra imamo absoliuti valdžia.
Musulmonai tiki, kad Alachas paskutinio teismo dieną prikels visus žmones su siela ir kūnu (todėl skeptiškai vertinamas arba draudžiamas kremavimas, donorystė, skrodimas). Korane neaprašyta, kaip turi būti atliekamos laidojimo apeigos (išdėstyta fikho veikaluose). Laidojimo papročiai islamiškose šalyse skiriasi, bet visiems privalu, kad mirštantysis (jei negali pats – artimieji) pasakytų tikėjimo išpažinimą, šiitai dar skaito ir Korano 36 dalį (surą). Iš karto po mirties atliekamas guslis (dažniausiai jį daro tam specialiai pasirengę asmenys, moterys tik moterims, vyrai vyrams), velionis aprengiamas naujais drabužiais arba įvyniojamas į 2 arba 5 drobules. Žuvę už tikėjimą (šahidai) neapiplaunami, turi būti palaidoti tais drabužiais, su kuriais žuvo, maldos už juos neskaitomos (jie keliaują į rojų). Korane draudžiama skaityti maldas už savižudžius. Už velionį meldžiamasi 3, 7 ir 40 dieną po jo mirties. Tikima, Alachas teis žmones pagal jų darbus. Didžiausiomis silpnybėmis laikoma išdidumas, savo (ir kitų) ribotumo nesuvokimas, savanaudiškumas. Joms atskleisti Alachas atsiuntęs pranašus (Abraomą, Mozę, Jėzų Kristų ir kitus) ir yra pasirengęs atleisti žmogui ir grąžinti jį į pirmapradę būseną be nuodėmės. Korane minimi 25 pranašų vardai, bet nurodyta, kad jų buvę labai daug. Musulmonai pranašų negarbina ir jiems nesimeldžia, bet gerbia kaip žmones, kuriuos Alachas apsaugojo nuo nuodėmių ir kurie yra gavę iš jo apreiškimus. Korane sakoma, kad Alacho nurodymu pasaulio ir žmonių gyvenimu rūpinasi angelai. Vienas svarbiausių būdų apsisaugoti nuo šėtono yra balsu skaityti Koraną. Jame nėra išplėtotos temos apie bausmes už nuodėmes, kurios bus skiriamos pragare (džahanamas), arba atpildo už teisumą danguje (džana). Sakoma, sunkiausia bausmė nusidėjėliams, paklususiems piktajai dvasiai, bus kankinimas ugnimi. Islamo eschatologijoje esama nuomonių, kad didžiausia dovana rojuje bus galimybė matyti Alacho veidą.
Islamo pagrindinės šventės yra Id al Adcha, Id al Fitras, Maulidas (arba Maulid an nabi – Mahometo gimimo dienos šventė, švenčiama birželio–liepos mėnesį), Ašūra. Musulmoniški metai skaičiuojami pagal mėnulio kalendorių (nuo 622 07 16), trunka 354 dienas.
Istorija
Islamo pradininkas yra pranašas Mahometas (apie 570–632). Alachas perdavęs (tikima, per maždaug 23 metus nuo maždaug 610) jam Koraną. Iki 622 Mahometas mokė Mekoje, vėliau Medinoje (hidžra) subūrė pirmąją musulmonų bendruomenę. Pradėjo formuotis jos socialinio gyvenimo ir religinės praktikos pagrindai (klostėsi paveldėjimo teisės, santuokos ir kiti įstatymai, maldos ir kvietimo jai, apsiplovimo, pasninko laikymosi, išmaldos davimo ir kitos taisyklės bei pareigos, draudimas vartoti alkoholį, valgyti kiaulieną, lošti azartinius žaidimus ir kita). Medinoje pastatyta pirmoji mečetė. Po Mahometo mirties įv. klausimai buvo sprendžiami remiantis suna (pasakojimai apie pranašo gyvenimą) ir Koranu. Jo pirmieji užrašymai datuojami 7–8 a.; sudaro 114 surų nuo 3 iki 286 ajatų (eilučių). Tradiciškai skiriamos Mekos (610–622) ir Medinos (622–632) laikotarpių suros. Galinčiais pakeisti tiesioginį Alacho pasiuntinį Mahometą po jo mirties, bendruomenės dvasiniais ir pasaulietiniais vadovais pripažinti kalifai (arabiškai įpėdinis). Islamo klostymesi svarbiausiais laikomi pirmieji keturi, vadinami rašidais (arabiškai teisiaisiais). 632 pirmuoju kalifu išrinktas Abu Bakras. Jis laikomas islamo, kaip valstybės politikos, pradininku. Antrasis kalifas – Omaras. Jam sunitai priskiria prievolės atlikti chadžą ir bausmių (nuplakimo arba nužudymo užmėtant akmenimis) už svetimavimą įvedimą, laiko jį asketizmo pavyzdžiu. Trečiasis kalifas buvo Osmanas (valdė 644–656), ketvirtasis – Alijus (valdė 656–661). Stiprėjant ginčams dėl religinio ir politinio vadovavimo Kalifatui musulmonų bendruomenė prarado vieningumą, kūrėsi besivaržančios religinės politinės grupuotės (charidžitai, ibaditai ir kiti). 7–8 a. musulmonai skilo į sunitus ir šiitus. Sunitų teigimu, Mahometas yra Alacho paskelbtas paskutiniuoju pranašu, negali turėti savo vietininkų žemėje, o kalifai yra tik islamo mokymo saugotojai ir bendruomenės vadovai (13 a. žlugus Kalifatui kalifo titulą dar turėjo kai kurių musulmoniškų valstybių valdovai). Šiitų teigimu, pranašas pradėjo vadinamosios iniciacijos ciklą, kad toliau vadovautų bendruomenei per imamą 1; šiitai skilo į imamitus, izmailitus, zaiditus. 7 a. pabaigoje–8 a. pradėjo klostytis sufizmas. Jam pradžią davė musulmonų asketų, besipriešinančių kovoms dėl vadovavimo bendruomenei, kai pamirštamas tikėjimas, sąjūdis (asketai dėvėjo tamsiai mėlynus vilnonius apsiaustus; arabiškai ṣūf – vilna, iš čia pavadinimas sufijai). Pirmieji sufijai tikrojo religinio gyvenimo svarbiausiu bruožu laikė visišką kliovimąsi Alachu ir neturtą (dervišas). Ilgainiui tai tapo etine nuostata. Apie 8 a. vidurį pradėjo kurtis meilės mistikos sąjūdis (pradininkė Rabija al Adavija, 713–801), jo atstovai siekė įteisinti požiūrį, kad Alachas turi būti garbinamas ne iš baimės, o dėl meilės jo amžinajam tobulumui ir gailestingumui. Islamo doktrinos raidai svarbiausią įtaką turėjo apie 8 a. pradžią kilusi diskusija, ar Koranas yra sukurtas ar nesukurtas (ilgainiui įsigalėjo ir yra vyraujanti nuomonė, kad jis – prieš visus amžius buvęs, nesukurtas Alacho žodis), teisės klostymasis (fatva, fikhas, idžtihadas; iki tol teisiniai klausimai buvo sprendžiami remiantis arabų ikiislamine paprotine teise arba teisynais, galiojančiais užkariautose teritorijose). Bendruomenės gyvenime stiprėjo teologijos ir teisės mokyklų (ypač sunitų chanifitų, hanbalitų, malikitų, šafiitų ir šiitų džafaritų), aiškinančių šariatą (Korane ir sunoje išdėstytų nuostatų visumą, plačiąja prasme – religinį įstatymą), įtaka.
Islamas nuo 7 a. plito Vidurio Rytų ir Centrinėje Azijoje, Indonezijoje, Afrikoje, 9 a. pradėjo skverbtis į Indiją. Europoje imtas skleisti prasidėjus arabų užkariavimams, antroji plitimo banga prasidėjo apie 1453 turkų kariuomenei įsiveržus į žemyninę Europą; islamas įsitvirtino Albanijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje. 21 a. pradžioje islamą išpažįsta daugiausia arabai, turkai, Afganistano, Pakistano, Azerbaidžano, Vidurinės Azijos valstybių, Šiaurės Kaukazo, Baškirijos, Totorijos gyventojai. Iš viso pasaulyje islamą išpažįsta apie 1,6 mlrd. žmonių (2010); sunitų yra apie 90 %, šiitų – apie 10 % (dauguma Irane ir Indijoje).
Islamas Lietuvoje ėmė plisti 14 amžiuje.
P: Koran Moskva 1990. L: A. Rubšys Islamas ir jo vaidmuo Brooklyn 1986, Islamas. Religija, kultūra, valstybė Brooklyn 2002; A. Schimmel Islamo įvadas Vilnius 2001; Religijų istorijos antologija: Islamas. Budizmas. Hinduizmas Vilnius 2002; K. Armstrong Islamas. Trumpa istorija Vilnius 2003.