islamas Lietuvoje
Lietuvoje islamą išpažįsta 2860 žmonių (2011 visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Aukščiausia valdymo institucija – Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras muftiatas (veikia Vilniuje); muftiato pirmininkas (muftijus) – Romas Jakubauskas (nuo 2008). Veikia 4 mečetės (Kaune, Keturiasdešimt Totorių kaime, Nemėžyje, Raižiuose), Lietuvos musulmonų jaunimo bendrija (centras Kaune), islamo sekmadieninių mokyklų (jose dėstoma arabų kalba). Dauguma Lietuvoje gyvenančių musulmonų yra totoriai. Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) musulmonai atvykdavo nuo 14 a. vidurio iš Aukso ordos, apsigyventi pradėjo 14 a. pab.–15 a. pradžioje. Tai sietina su Ldk Vytauto Didžiojo užsienio politika – 1396–98, remdamas nuverstą mongolų–totorių valstybės Aukso ordos chaną Tochtamyšą, surengė žygių į jos valdas. Į nelaisvę paimtus totorius ir karaimus apgyvendino Lietuvoje ir Baltarusijoje, daugumą jų pavertė karo tarnybininkais, taip pradėjo formuotis musulmonų išeivių iš Aukso ordos bendruomenės, sudarytos tiek iš politinį prieglobstį LDK teritorijoje radusių kilmingųjų bei jais sekusių žemesnių klasių atstovų, tiek iš samdinių ir išlaisvintų karo belaisvių.
Lietuvoje veikiančios mečetės, kenesos, sinagogos
Šie atvykėliai buvo įvairių tautybių, bet istoriografijoje vadinami totoriais. 15 a. į LDK atvykę totoriai daugiausia apsigyveno Vilniaus, Trakų, Lydos apylinkėse. Manoma, kad LDK teritorijoje 15 a. gyveno apie 100 000 musulmonų.
16 a. LDK musulmonams Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Liublino unijos ir Lenkijos karalių privilegijomis buvo suteikta bendruomeninė religinė-teisinė savivalda (santuoka, gimimo ir mirčių registravimas, paveldėjimas ir kiti bendruomenės reikalai buvo tvarkomi be centrinės valdžios įsikišimo), leidusi jiems nevaržomai praktikuoti islamą – musulmonai statėsi mečetes, kūrė religinę raštiją, mokė vaikus religijos, turėjo savo kapines, t. p. palaikė ryšius su musulmonų kultūros centrais, ypač Konstantinopoliu. Ilgainiui Lietuvos totoriai dėl asimiliacijos prarado gimtąsias tarmes, jas pakeitė lenkų ir baltarusių kalbų mišiniu, o gyvensena ėmė menkai skirtis nuo nemusulmonų, religinėje praktikoje perėmė kai kuriuos krikščioniškus tikėjimo elementus ir ritualus.
Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu (1795–1915) dėl nutrūkusių ryšių su islamo centrais ir vietinių religijos žinovų stokos totorių praktikuotas islamas dar labiau nutolo nuo normatyvinio islamo ir tapo tik jam būdingus bruožus turinčiu vietiniu liaudies islamu.
Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus Lietuvos ir Lenkijos Respublikoms bei Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai, buvusios LDK musulmonai tapo trijų skirtingų, iki Antrojo pasaulinio karo tarpusavyje nedraugiškų, suverenių valstybių piliečiais. Tai iš esmės pakeitė jų nacionalinę tapatybę, nutraukė ilgaamžes bendruomenines ir giminines tradicijas. Lenkijos (jai 1919 04–1920 07, 1920 10–1939 10 priklausė Vilniaus kraštas) valdomoje teritorijoje atsidūrę totoriai (apie 5000 žmonių) siekė institucionalizuoti savo religiją: 1925 visuotiniame susirinkime išrinktas muftijus ir muftijatas su būstine Vilniuje, 1936 pasirašyta sutartis tarp musulmonų bendruomenės ir Lenkijos valstybės. Vilniuje rezidavęs Lenkijos muftijus stiprino normatyvinį islamą, platino religinę literatūrą, vietinius religijos mokovus siuntė mokytis į Egiptą.
totorių mečetė Kaune (1930, atidaryta 1933, architektai V. Michnevičius, A. Netyksa)
Lietuvoje iki II pasaulinio karo totorių bendruomenė (apie 1000 žmonių) nebuvo vieninga, t. p. islamas nebuvo institucionalizuotas, bet Lietuvos vyriausybė buvo tolerantiška musulmonams, politiškai ir finansiškai juos rėmė. 1930 Kaune suprojektuota, 1933 atidaryta mečetė (architektai V. Michnevičius, A. Netyksa).
1939 Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą jame Lietuvos valdžia uždraudė visų iki tol veikusių lenkiškų organizacijų, tarp jų ir Vilniaus muftijato veiklą. Nacių okupacijos metais (1941–44) SSRS pirmosios okupacijos metu uždarytos mečetės vėl buvo grąžintos tikintiesiems, Vilniuje gyvenęs buvęs Lenkijos muftijus paskirtas Ostlando (apėmė visą buvusios LDK teritoriją) muftijumi. Artėjant antrajai sovietų okupacijai muftijus ir dalis totorių bendruomenės narių iš Lietuvos pasitraukė, daugelis likusių šalyje sovietų valdžios buvo priverstinai iškeldinti į Lenkijai priskirtas teritorijas. Sovietų okupacijos metais į Lietuvą atvyko apie 10 000 musulmonų kilmės kolonistų iš Centrinės Azijos, Kaukazo ir Rusijos, bet dėl oficialios antireliginės politikos islamas daugiausia praktikuotas kaip liaudiškojo pamaldumo islamo forma.
1989 Lietuvos musulmonų viešas religinis gyvenimas atgijo, jiems pradėta grąžinti išlikę maldos pastatai. 1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę islamas pirmą kartą Lietuvos istorijoje institucionalizuotas – įregistruotos bendruomenės. 1995 Lietuvos Respublikai priėmus Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą sunitinė islamo forma Lietuvoje oficialiai įtraukta į tradicinių šalyje konfesijų sąrašą. 1998 įkurtas religines bendruomenes vienijantis aukščiausia dvasinė institucija – Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras muftiatas. Jo valdybos nariais renkami visų bendruomenių imamai, muedzinai arba kiti bendruomenių atstovai (po 2 iš kiekvienos bendruomenės). Jam vadovauja bendruomenių narių renkamas muftijus, valstybės oficialiai pripažįstamas aukščiausiu dvasiniu visų Lietuvos musulmonų vadovu.
20 a. pab.–21 a. pr. Lietuvos musulmonų etninė sudėtis ėmė ženkliai kisti: dalis sovietų laikų musulmonų kilmės kolonistų ir jų vaikų repatrijavo į savo kilmės šalis, į Lietuvą pradėjo vykti islamo išpažinėjai iš musulmoniškų Azijos ir Afrikos šalių. Lietuvos piliečių dalis priėmė islamą, kai kurie Lietuvos totoriai savęs ėmė nebepriskirti islamui. 2001 visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 3235 etniniai totoriai, iš jų 1679 save priskyrė islamui, 2011 duomenimis – 2793 etniniai totoriai, iš jų musulmonais save laikė 2727. 2001 Lietuvos piliečių, atsivertusių į islamą, buvo 185, 2011 – 374.
Demografinė Lietuvos musulmonų kaita lėmė ir Lietuvoje praktikuojamo islamo formų kaitą. Muftiatas atstovauja klasikinei sunitinio islamo chanafi teisinei tradicijai, bet didelė dalis Lietuvos religingų musulmonų yra kitų teisinių tradicijų, arba įvairių revaivalistinio (moderniojo) islamo atšakų atstovai, kurie buriasi į alternatyvias, muftijatui nepavaldžias religines bendruomenes.
844
2271
R: Koranas: Literatūrinis prasmių vertimas / vertė R. Jakubauskas, S. Geda Vilnius 22016. L: S. Kričinskis Lietuvos totoriai Vilnius 1993; S. Chazbijewicz Totoriai Žalgirio mūšyje Vilnius 2012; M. Jakubauskas Totoriai šimtmečio laikotarpiu Lietuvoje (1918–2018) Vilnius 2018.