islãmo mùzika, muzikinė kultūra, siejama su islamo ritualais, liturgija. Kaip ir arabų muzika, nesusijusi su konkrečia etnine grupe (tam tikru aspektu arabų muzika ir islamo muzika yra tapačios), bet glaudžiai siejasi su įvairiomis musulmonų bendruomenėmis, jų religinėmis tradicijomis.
Bendra apžvalga
Islamo muzikai nagrinėti netaikytina Vakarų kultūros muzikos koncepcija, kurioje terminas muzika reiškia bendrą, visa apimantį garsų meną (profesionalioji, populiarioji, liaudies, religinė ir kita muzika), dažnai suvokiamą kaip pozityvų reiškinį, kaip gražaus, geidžiamo garso metaforą. Artimųjų Rytų areale su muzika dažnai siejami du terminai. Žodis musiqa (iš graikų kalbos pasiskolintas terminas) žymi instrumentinę, metrinę, profesionalų atliekamą muziką, o žodis chandan apibūdina skaitymą, rečitavimą, dainavimą (ne metrinius garsus). Tradiciniame islamo religiniame rituale nevartojami jokie instrumentai, dažnai skamba tik žmogaus balsas – šaukiamas azanas (kvietimas maldai), giedamos maldos, himnai, rečituojamas Koranas.
Korano rečitavimas
Įvairių tautų islamo išpažinėjų religinių žanrų pavadinimai ir pobūdis, derminės, melodinės ypatybės yra skirtingi. Viena specifinių su islamu susijusių muzikos sričių yra islamo šventosios knygos Korano rečitavimas, kurio specialiai mokomasi. Rečituojama tik arabų kalba. Korano giedojimo profesionalai, dažniausiai mokantys jį atmintinai, vadinami hafizais. Rečituojantis Koraną žmogus (kaip ir visi tikintieji per pamaldas) turi būti atsisukęs į Meką.
Korano rečitavimo mokyklos
Skiriamos trys Korano giedojimo (rečitavimo) mokyklos – Egipto, Sirijos ir Magribo (į vakarus nuo Egipto nutolusios tradicijos). Egipto mokykla labiausiai išplėtota, populiariausia, Sirijos – griežtesnė, paprastesnė, giedojimas greitesnio tempo nei Egipto, Magribo – paprasta, asketiška. Tiek Korano rečitavimas, tiek apskritai muzika religiniame islamo rituale įvairiais aspektais yra ypatingas reiškinys. Tradiciškai egzistuoja kelios skirtingos šios srities interpretacijos. Konservatyvusis islamas nei per Korano rečitavimą, nei muedzino šaukiamo azano, nei jokių kitų giedamų maldų nelaiko muzika, nes tai prieštarauja religinių tekstų šventumui.
Korano rečitavimo menas
Pasak Jungtinių Amerikos Valstijų muzikologės K. Nelson (parašė studiją Korano rečitavimo menas / The Art of Reciting Qur’an 1985), studijuoti Koraną – reiškia mokytis teisingo Korano teksto skambėjimo. Daugelis arabų kalbos garsų tarimo taisyklių taikomos vien Koranui ir netinka nei literatūrinei kalbai, nei vietinėms tarmėms, jos nesuprantamos be gyvai skambančio pavyzdžio. Užrašytos taisyklės funkcionuoja tik kaip pagalbinės, padedančios mokiniui identifikuoti ir prisiminti tai, ką jis išgirdo iš mokytojo. Mokslas, nustatytų taisyklių sistema reguliuojantis teisingą Korano perteikimą, vadinamas tadžvydu. Jis perduodamas žodžiu, mokiniai tik imituoja ir bando ištarti mokytojo parodytus reikiamus garsus. Tadžvydas saugo šventą Apreiškimo prigimtį, kurios esmė glūdi Korano garsuose, turinyje ir raiškoje. Jis nustato skiemenų trukmę, garso tembrą, tarimą, jungia garso išraiškos parametrus su teksto prasme ir nurodo reikiamą požiūrį į Korano rečitavimą. Manoma, tadžvydo taisyklės fiksuoja tą teksto skaitymo būdą, kuriuo Koranas buvo apreikštas pranašui Mahometui. Korano garsas (skambesys) pats savaime esąs dieviškos prigimties ir reikšmės. Pagal musulmonų tradiciją, jis labai svarbus teksto prasmei išreikšti. Siaurąja prasme tadžvydas reiškia taisyklingą kiekvieno garso artikuliavimą, suteikiantį jam tikrąją vertę. Mokėti tadžvydą privalu visiems, kurie siekia rečituoti Koraną.
„Sama polemika“
Žinių apie ankstesniais laikais Korano skambėjimą reguliavusias taisykles aptinkama literatūros šaltiniuose. Dalis, kurioje kalbama apie Korano skambėjimą ir jo interpretacijas, vadinama sama polemika. Tai islamo teisės žinovų, literatų, sufijų ir kitų išminčių debatai apie galimybę ir teisėtumą klausytis muzikos. Sama reiškia ne tik klausymą apskritai, bet gali žymėti ir muzikos klausymą arba muzikinį Korano rečitavimą. Sama polemika dėl Korano rečitavimo siekė apginti ir išlaikyti religijos autoritetų nuostatą, draudžiančią sieti Koraną su bet kokio pobūdžio muzikos menu, kuris buvo suvokiamas vien kaip malonumą ir pasitenkinimą teikiantis reiškinys, ir inspiruoti diskusijas apie melodijos vartojimo rečituojant šventąjį tekstą galimybes bei ribas. Sama polemika tęsiasi jau ilgus amžius, nežinoma, ar kada nors bus išspręsta. Ji apima 3 pagrindines temas – muzikos statusą islamo kultūroje, poeziją ir islamo idealus. Muzika islame suprantama pirmiausia kaip profesionalioji, meninė muzika, vadinama al‑musiqa l‑arabiyyah – arabiška muzika. Su šia muzika siejamas malonumo, pasitenkinimo aspektas, kurį ji geba ar net turi suteikti. Pasak sama polemikos tradicijos sekėjų, Korano rečitavimo nedera vadinti muzika, nes Koranas yra šventas, negalintis turėti nieko bendra su malonumu. Oponentai teigia, kad islamas iš principo nedraudžia klausytis gražaus balso ir kad muzika tolygi poezijai, turi su ja daug bendrumų (poezija – prestižinė, daugelio pripažinta meno sritis). Dėl šios sama polemikos ir jos įtakos, daugelio Vakarų mokslininkų įsitikinimu, melodinis Korano rečitavimas tėra tam tikras islamo principų ir pasidavimo rečitavimo populiarumui kompromisas, o ne savarankiškas ryškus reiškinys. Korano rečitavimo, kuris mokymo procese vadinamas idealiu, nagrinėjimas įrodo, kad tokios pažiūros nėra visai pagrįstos. Idealus rečitavimas apibūdinamas savo intencija, kurios išreiškimui būtina melodija. Melodija suteikia klausytojui gilesnio patyrimo, jo estetiniai ir religiniai elementai neatskiriami. Garsas pats savaime nėra galutinis ir siektinas rezultatas, todėl formuluojami ir naudojami du skirtingi Korano rečitavimo stiliai: vienas akcentuoja aiškų tekstą, kitas – emocinį ir religinį poveikį klausytojui.
Muzika sufizme
Mistinė islamo srovė sufizmas muziką ir jos reikšmę supranta visai kitaip. Muzika sufijams padeda suformuoti tobulą žmogų, todėl ji dažnai užima pagrindinę vietą religiniame (mistiniame) rituale. Viena pagrindinių sufizmo kategorijų – zikras (arabų kalba zikr – Dievo paminėjimas, prisiminimas). Tai muzikinis mistinis veiksmas, siekiantis parengti žmogaus sąmonę viršjutiminio pasaulio suvokimui. Jį sudaro Korano ir himnų (chadisų) rečitavimas, dainavimas, šokiai, solo ir ansamblinis muzikavimas, specialūs kvėpavimo pratimai, garsažodžiai, šventos frazės Nėra kito Dievo tik Alachas (Lā ilāha illā Allah) kartojimas. Svarbios simbolinės spalvos ir kvapai. Zikro struktūra atitinka sufijų religinio mokymo stadijas.
Sufijai susiburdavo į mokyklas, vienuolijas ar ordinus, kartais pasivadindavo dervišais (persų kalba darviš – elgeta). Kiekviena mokykla, skleidžianti originalias mintis, kurianti savitą poezijos ir garsų meną, turėjo savo pagrindėją, svarbiausią mokytoją. Jis buvo didelis autoritetas savo sekėjams. Ordinas buvo vadinamas jo vardu. Aktyviausiai įvairios sufijų mokyklos veikė 11–14 ir 19 amžiuje. Kiekviena mokykla buvo sukūrusi savitą religinį ritualą, vartodavo tik jai vienai būdingus tekstus, žanrus.
Minėtini keli ryškiai su muzika susiję ordinai. Tai kavaliai – dainuojantys dervišai, priklausantys Čišti ordinui (Indija, Pakistanas). Jie religines tiesas skleisdavo raiškiomis ritmingomis dainomis, kurių tekstas buvo ne mažiau svarbus. Kitas pavyzdys – šokantys arba besisukantys dervišai (Maulavijų ordinas). Šios grupės lyderis – vienas ryškiausių sufizmo poetų Rumi (Maulana). Jis gyveno 13 a., kurį laiką – Osmanų imperijos žemėse. Besisukančių dervišų ordinas vadinamas Osmanų imperijos muzikos mokykla. Pagrindinis šio ordino išraiškos elementas – šokio sukinys. Naudojami muikos. instrumentai: fleitos (nėjai), būgnai, smuikas (kemanas), rebabas, ūdas. Sufijų ekstaziškų šokių choreografijoje ryšku mistinė simbolika. Dvi svarbiausios jos figūros – zigzagas ir ratas – kuria ir islamiško vaizduojamojo meno erdvę. Šios figūros yra besisukančių dervišų šokio pagrindinės formos. Visas religinis besisukančių dervišų ritualas susideda iš daugelio dalių.
L: Dž. Trimingem Sufijskie ordena v islame Moskva 1989; A. Shiloah Music in the World of Islam: A socio‑cultural study 1995; A. Chismatulin Sufijskaja ritual′naja praktika Sankt-Peterburg 1996.
803