islãmo téisė, musulmõnų téisė, viena iš svarbiausių pasaulio teisės sistemų. Nuo Vakarų teisės sistemų (romanų-germanų teisės, bendrosios teisės ir kitų) skiriasi tuo, kad teise laikoma Dievo (Alacho) per pranašą Mahometą paskelbta valia; iš čia islamo teisės pastovumas ir visa apimantis pobūdis. Islamo teisės šaltiniai: Koranas (svarbiausias), suna, idžma ir kijas. Korane ir sunoje surašytos nuostatos buvo bendro pobūdžio. Per kelis amžius mokslininkų pastangomis jos buvo pritaikytos teisiniam vartojimui.
Per 7–10 a. arabų, 14–16 a. turkų užkariavimus islamo teisė paplito daugelyje Azijos ir Afrikos šalių; šiuo metu islamo teise vadovaujasi apie 800 mln. žmonių. Iki naujųjų amžių islamo teisė iš esmės atitiko lėtai besiplėtojančių islamo kraštų poreikius. 19 a. antroje pusėje suintensyvėjusi šių šalių socialinė ir ekonominė plėtra, Vakarų Europos šalių ekspansija vertė islamo teisę modifikuoti ir taikyti prie kintančių sąlygų. 19 a. pabaigoje–20 a. islamo šalyse iš dalies perėmus Vakarų teisę buvo priimti baudžiamasis, prekybos ir kiti kodeksai. 1926 Turkija islamo teisės visiškai atsisakė.
Šiuo metu islamo teisė daugumoje islamo šalių sudaro tik dalį teisės sistemos ir daugiausia reguliuoja šeimos, paveldėjimo ir kai kuriuos kitus santykius. Po 1979 Irano islamo revoliucijos, atgimus religinėms tradicijoms, islamo teisės įtaka vėl sustiprėjo. Islamo teisės normas siekiama įvesti ir kai kuriuose buvusiuose Sovietų Sąjungos kraštuose, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai. 21 a. pradžioje visų islamo šalių konstitucijose yra nuostata, kad islamo teisės normos, – svarbus arba pagrindinis teisės šaltinis.
Kartais islamo teisė (kaip visuma principų ir normų) tapatinama su šariatu.