Islándijos architektūrà
Tradicinė architektūra
tradiciniai pastatai Skógaro muziejuje (Pietų regionas)
Išeiviai iš Norvegijos į Islandiją atsivežė vikingų statybos tradicijas. Nuo 9 a. pabaigos statyta iš velėnų, durpių, samanų, kalkakmenio, tufo ir atvežtinės medienos. Seniausias islandų gyvenamasis būstas, vadinamasis ilgasis namas (langhús) – stačiakampio plano, giliai įleistas į žemę, su rąstų karkasu, žemomis durpių ir velėnų blokų sienomis, į pietų pusę atsuktu frontonu ir dvišlaičiu, velėnomis dengtu stogu. Pagrindinės patalpos (skáli) centre – atvira ugniavietė. Tokių statinių griuvėsių išliko Eiríksstaðire (12–19 a.); jų būta ir kitose šalyse – vikingų laikų Skandinavijoje, Farerų salose, Grenlandijoje, Škotijoje. Islandijoje 19 a. pradėti statyti po 3–6 sublokuoti gyvenamieji namai (gangabær).
Islandai daugiausia gyveno viensėdžiuose (gorduose), išsidėsčiusiuose 5–7 km atstumu vienas nuo kito. Juose būdavo iki 10 ūkinių statinių. Kiekvienas viensėdis turėdavo po mažą, vietinių meistrų dekoruotą bažnytėlę arba koplytėlę (seniausios išliko iš 18 a., pati mažiausia yra 6 × 2,5 m Nupsstaðuro koplytėlė).
18–20 amžius
Nuo 18 a. vidurio plėtėsi miestai (miesto teises gavo Reikjavikas, Akureyri). Pradėta statyti iš akmens: Reikjaviko kalėjimas (18 a. vidurys, architektas G. D. Antonas, 1872–1904 perstatytas ir paverstas Danijos gubernatoriaus rezidencija), Reikjaviko katedra (18 a. pabaiga, architektas A. Kirkerupas, perstatyta 1848, architektas L. Vinstrupas), Altingo rūmai (1881, architektas F. Meldahlis), kotedžai iš bazalto blokų. Nuo 19 a. vidurio statyti dviaukščiai namai iš rąstų (T. Melsteð mergaičių mokykla Reikjavike, apie 1870, dailidė H. Helgasonas). Nuo 19 a. pabaigos pradėti statyti kelių aukštų betoniniai pastatai (jie ypač paplito po II pasaulinio karo – dėl seisminio saugumo aukštesniuose nei 5 aukštų namuose daryti gelžbetonio ir plieno karkasai).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Islandijos architektūrai įtakos turėjo Danijos (dauguma architektų baigė šios šalies aukštąsias mokyklas) modernizmas (Hjardarholto bažnyčia, 1904, architektas R. Ólafssonas). Nuo 20 a. pirmos pusės Islandijos architektai susidomėjo funkcionalizmo idėjomis.
bažnyčia Hallgrímskirkja Reikjavike (1937–86, architektas G. Samúelsonas)
Reikjavike architektas G. Samúelsonas suprojektavo senosios elektrinės pastatą (1921), Nacionalinį teatrą (1928–50), viešbutį Borg (1930), uždarą baseiną (1937), bažnyčią Hallgrímskirkja (1937–86), architektas S. Guðmundssonas – Islandijos nacionalinį muziejų (1952, su architektu E. Einarssonu), mokyklą (1930), Grundo slaugos namus (1930). Pastatyta savitos architektūros bažnyčių (Neskirkja Reikjavike, 1957, architektas Á. Pálssonas). Savita architektūra išsiskiria ir Á. Sveinssono skulptūrų muziejus Ásmundarsafin (1950, architektai Á. Sveinssonas, J. Sólmundarsonas, E. Sveinssonas) ir J. S. Kjarvalio muziejus su FIM galerija (1973, architektas H. K. Daviðssonas; visi Reikjavike).
Blönduós bažnyčia (Šiaurės Vakarų regionas, 1993, architektė Maggi Jónsson)
koncertų ir konferencijų centras Harpa Reikjavike (2011, architektūrinės bendrovės Henning Larsen Architects, Batteríið Architects, fasado autorius O. Eliassonas)
Nuo 7 dešimtmečio islandų architektai ypač subtiliai derina statinius su gamtine ir urbanizuota aplinka. Namams šildyti naudojamas geizerių karštas vanduo; apie 70 jų šildo Reikjaviko pastatus. Restoranas Perlan Reikjavike (1985–91, architektas I. Sveinssonas) pastatytas ant šešių labai didelių karšto vandens rezervuarų, pastato tuščiaviduris kupolo formos plieninis karkasas atlieka radiatoriaus funkciją. 1994 Reikjavike įsteigtas Islandijos architektūros koledžas.
Pasaulio paveldo vertybė
Tingvedliro nacionalinis parkas (nuo 2004).
2635
Islandijos kultūra
Islandijos konstitucinė santvarka
Islandijos partijos ir profsąjungos
Islandijos ginkluotosios pajėgos