Islándijos istòrija
Ikivalstybiniai laikai ir viduriniai amžiai
Pirmieji Islandijos gyventojai (8 a. pabaiga–9 a.) buvo airių vienuoliai, nors salą galbūt pasiekdavo ir senovės jūrininkai (4 a. pr. Kr. Pitėjas Masalietis mini šiauriau Britanijos esančią Tulės salą). Maždaug nuo 870 čia kėlėsi išeiviai iš Norvegijos, Švedijos, Airijos, Škotijos. Jie salą pavadino Island, t. y. ledo šalimi, apie 874 įkūrė Reikjaviką, o iki 930 baigė dalytis ganyklas ir dirbamą žemę. Islandijos gyventojai vertėsi daugiausia ganykline gyvulininkyste ir žvejyba, kai kurie – ir žemdirbyste, nors grūdų buvo įsivežama. Bendruomenes sudarė laisvieji žmonės bondai, jų vadų (goðar; dar buvo žynių bei teisėjų) žodis būdavo lemiamas bendruomenių susirinkimuose (tinguose) ir nuo 930 šaukiamame centriniame susirinkime – Altinge. Centrinės vykdomosios valdžios Islandijoje nebuvo.
Islandija (1539, Olauso Magnuso Carta Marina fragmentas)
10 a. pabaigoje islandai atrado Grenlandiją, pasiekė Šiaurės Ameriką. 1000 Altingas įvedė Islandijoje krikščionybę; įkurtos Skálholto (1056) ir Hólaro (1106) vyskupijos, nuo 1154 pavaldžios Norvegijos Bažnyčiai. Nepriklausomybės amžiai (10–12 a.) kartu buvo ir kultūros, ypač literatūros, klestėjimo metas. 12 a. pradžioje kodifikuoti įstatymai. Dėl diduomenės konfliktų ir silpnos centrinės valdžios 13 a. kilo vidaus karas, per kurį kovojančios pusės vis kreipdavosi pagalbos į Norvegijos karalių, todėl šiam buvo nesunku 1262–64 salą užvaldyti. Islandija tebeturėjo savo įstatymus, Altingas nebuvo panaikintas. 1380 Norvegija kartu su jai priklausančia Islandija sudarė uniją su Danija, 1397 – su Danija ir Švedija (Kalmaro unija, 1397–1523). 1537 Norvegijai netekus karalystės statuso, Islandija pateko į Danijos jurisdikciją. 1537–50, įveikęs dalies visuomenės ir katalikų dvasininkų pasipriešinimą (vyskupas J. Arasonas buvo nukirsdintas), karalius Kristijonas III primetė Islandijai liuteronybę. Vienuolynų žemės buvo konfiskuotos.
Naujieji laikai
Dėl jau nuo 13 a. pamažu vėstančio klimato, piratavimo Atlanto vandenyne, 1602 įvesto Danijos prekybos monopolio (15–16 a. su Islandija prekiaudavo ir Anglijos bei Vokietijos pirkliai), 1783 ugnikalnio išsiveržimo ir epidemijų Islandijos ūkis iki 18 a. pabaigos plėtojosi lėtai, gyventojų nedaugėjo (pirmųjų Islandijos gyventojų surašymų duomenimis, 1703–85 net sumažėjo nuo 50 358 iki 40 623). 18 a. pabaigoje Islandijos klimatas sušvelnėjo, 1787 panaikinti kai kurie prekybos apribojimai. Islandų gyvenimo sąlygos ėmė gerėti. Norvegijai 1814 atsiskyrus nuo Danijos Islandija liko šios valdžioje. 19 a. pirmoje pusėje negausi islandų inteligentija inicijavo tautinio atgimimo sąjūdį (vadovas J. Sigurðssonas), kuris siekė atkurti politinį savarankiškumą, panaikinti prekybos apribojimus, plėtoti švietimą ir medicininę priežiūrą. 1843 Danija leido veikti 1800 panaikintam Islandijos Altingui (kaip patariamajam susirinkimui). 1854 panaikinti visi prekybos apribojimai. 1874 Islandija gavo ribotą autonomiją (1903 išplėsta). 19 a. 8–10 dešimtmetyje daugiau kaip 10 000 islandų emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą (iš viso 1901 saloje gyveno 78 500 žmonių). 19 a. pabaigoje susikūrė pirmosios politinės partijos ir profesinės sąjungos. 1911 įkurtas Reikjaviko universitetas. 19 a. pabaigoje modernizuotas jūrų transportas, imta taikyti naujas žvejybos ir žuvų perdirbimo technologijas, didėjo žuvų pramonės gamybos apimtys ir eksportas. 1918 12 01 Islandija ir Danija sudarė asmeninę uniją (bendras karalius Kristijonas X, Danijai palikti užsienio politikos klausimai); Islandija paskelbta suverenia valstybe. 1920 patvirtinta Islandijos konstitucija. Per II pasaulinį karą Vokietijai okupavus Daniją 1940 05 Islandijoje išsilaipino Didžiosios Britanijos kariniai daliniai, 1941 juos pakeitė Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgos (apie 60 000 karių; Islandijoje tuo metu gyveno apie 120 000 žmonių).
Nepriklausomybės laikai
Pasibaigus unijos su Danija terminui Islandija po referendumo 1944 06 17 paskelbta respublika (pirmasis prezidentas – S. Björnssonas; kiti prezidentai nurodyti lentelėje).
pirmasis Islandijos prezidentas Sveinnas Björnssonas skelbia šalies nepriklausomybę (1944 06)
Nuo 1948 Islandija naudojosi pagal Marshallo planą Jungtinių Amerikos Valstijų teikiama ekonomine parama ir tapo Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (nuo 1961 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) nare. Nuo 1949 priklauso NATO, bet savo kariuomenės, išskyrus pakrančių apsaugą, neturi (Islandijoje yra Jungtinių Amerikos Valstijų karinių bazių, pagal 1994 susitarimą jų sumažėjo). Islandijos politiniame gyvenime nuo 20 a. 3–4 dešimtmečio vyrauja 4 pagrindinės partijos: konservatyvi Nepriklausomybės partija (įkurta 1929), centristinė Pažangos partija (įkurta 1916), Darbo partija–Islandijos socialdemokratų partija (įkurta 1916) ir Liaudies sąjunga (įkurta 1956 reformavus Islandijos komunistų partiją, įkurta 1930). Šios partijos sudaro koalicines vyriausybes, 1927–42 joms vadovavo Pažangos, vėliau – daugiausia Nepriklausomybės partija (1950–56, 1974–78, 1983–88 sudarė koaliciją su Pažangos partija, 1959–71 ir 1991–95 su socialdemokratais).
Islandijos prezidentas (nuo 2016) Guðni Jóhannessonas
Nuo 4 dešimtmečio, atsisakius liberalizmo, stiprėjo valstybės įtaka ūkio plėtrai (vadinamasis intervencionizmas), priimta daug socialinių įstatymų. Nors žuvų sugavimo ir jų kainų pasaulinėje rinkoje mažėjimas sukėlė ilgalaikių krizių (ypač 4 dešimtmetyje), pragyvenimo lygis Islandijoje toliau gerėjo (1901–60 nacionalinės pajamos kasmet didėjo apie 4 %). Gindama savo ekonominius interesus Islandija pamažu (1958, 1972 ir 1975) išplėtė savo žvejybos zoną aplink salą nuo 3 iki 200 jūrmylių; dėl to kilo konfliktas su Didžiąja Britanija (1976 02–06 buvo nutraukti diplomatiniai santykiai) ir kitomis Atlanto šiaurėje žvejojančiomis valstybėmis (vadinamasis menkių karas). Pradėta labiau plėtoti kitas pramonės šakas (energetiką, aliuminio metalurgiją), žemės ūkį. Po 8–9 dešimtmečio finansinio nestabilumo (1983 buvo 80 % infliacija) bei tam tikro ekonomikos sąstingio Islandijos ūkio plėtra nuo 1994 vėl paspartėjo (privatizuota dalis valstybinių įmonių).
1995–2004 valdė Nepriklausomybės ir Pažangos partijų koalicija (ministras pirmininkas 1991–2004 Davíðas Oddssonas), 2004–17 – įvairių partijų koalicijos; vyriausybių vadovai: 2004–06 Halldóras Ásgrímssonas (Pažangos partija), 2006–09 Geiras Hilmaras Haarde (Nepriklausomybės partija), 2009–13 socialdemokratė Jóhanna Sigurðardóttir, 2013–16 Sigmunduras Davíðas Gunnlaugssonas, 2016–17 – Sigurðuras Ingi Jóhannssonas (abu – Pažangos partija), 2017 01–11 – Bjarni Benediktssonas (Nepriklausomybės partija).
2008 10 trijų pagrindinių Islandijos bankų žlugimas vos neprivedė šalies prie bankroto – bendra jos skola siekė daugiau nei 3,5 mlrd. eurų. Islandija labiau nei kitos Europos šalys pajuto pasaulinės finansų krizės padarinius (didėjo infliacija ir nedarbas, mažėjo BVP, kronos kursas krito 85 %). Vyriausybės priimtos kapitalo kontrolės priemonės padėjo stabilizuoti šalies bankų sistemą ir prisidėjo prie ūkio atsigavimo – nuo 2012 ekonomika vėl stiprėjo, BVP sugrįžo į ikikrizinio laikotarpio lygį. Po 2017 10 parlamento rinkimų suformuota koalicinė Nepriklausomybės, Kairiųjų – žaliųjų judėjimo ir Pažangos partijų vyriausybė (ministrė pirmininkė Katrin Jakobsdóttir). Po 2021 09 parlamento rinkimų suformuota tų pačių partijų koalicinė vyriausybė, vadovaujama K. Jakobsdóttir. 2024 04 ją pakeitė Nepriklausomybės partijos lyderis (nuo 2009) Bjarnis Benediktssonas.
Nuo 1946 Jungtinių Tautų, nuo 1950 Europos Tarybos narė. Nuo 1953 priklauso Šiaurės Tarybai, nuo 1994 – Europos ekonominei erdvei.
1
L: T. K. Derry Skandinavijos istorija Vilnius 1995; K. Gjerset History of Iceland New York 1924; Iceland 874–1974 Reykjavík 1975.
Islandijos konstitucinė santvarka
Islandijos partijos ir profsąjungos
Islandijos ginkluotosios pajėgos