Islándijos literatūrà. Laikotarpiu iki rašto atsiradimo (9 a. pabaiga–10 a.) vyravo sakytinė tradicija: sakmės, mitologinė herojinė ir skaldų poezija. Įvedus krikščionybę (apie 1000) pradėjo formuotis raštija lotynų kalba; Sæmunduras Sigfússonas parašė Norvegijos valdovų istoriją (neišliko). Po 1100 rašyta daugiausia islandų kalba. 12 a. užrašyta įstatymų, parašyta hagiografinių veikalų, istorinių traktatų: Ari Þorgilssono (1067 ar 1068–1148) Islandų knyga (Íslendingabók apie 1133), anoniminė Krašto apgyvendinimo knyga (Landnámabók 12 a. vidurys). Pirmajame gramatikos traktate (apie 1150) aprašytas 12 a. islandų kalbos garsynas. 12 a. pabaigos–13 a. svarbiausi kūriniai – sagos (karalių, vyskupų, riterių, melų, apie islandus, Šiaurės šalių senovę). 13 a. užrašyta mitologinės herojinės poezijos (Vyresnioji Eda). Snorri Sturlusono Jaunesniojoje Edoje aptariama skandinavų mitologija ir skaldų poetika; jam priskiriamas sagų ciklas apie Norvegijos valdovus Žemės ratas (Heimskringla). Istorikas Sturla Þórðarsonas (1214–84) parašė Islandijos kroniką Islandų saga (Íslendinga saga). 14 a. užrašyti pagrindiniai sagų rankraščiai, sukurta religinės poezijos, susiformavo nauja liaudies poezijos forma – rimos (kurtos tradiciniais metrais pagal sagų siužetus); išliko populiarios iki 19 a. pabaigos.
Po reformacijos pradėta versti Biblija (NT vertimas išspausdinta 1540, visa Biblija –1584). Einaras Sigurðssonas (1538–1626) sukūrė religinių himnų, A. Jónssonas parašė veikalų apie Islandiją, H. Péturssonas sukūrė religinės poezijos, Stefánas Ólafssonas (1620–88) – satyrinių eilėraščių. 17 a. susidomėta Šiaurės šalių istorija, pradėta rinkti senovės islandų rankraščius (Brynjólfuras Sveinssonas 1605–75, Á. Magnússonas). Eggertas Ólafssonas (1726–68) danų kalba parašė didaktinės poezijos, aukštinančios islandų valstiečius, kelionių po Islandiją knygą. 19 a. kilo romantizmo ir tautinio išsivadavimo idėjos; kovai dėl tautinės savivaldos vadovavo J. Sigurðssonas, 1835 Kopenhagoje įsteigtas žurnalas Fjölnir skleidė tautinio atgimimo idėjas; parašyta patriotinės poezijos, apsakymų, apysakų, pasakų (Bjarni Thorarensenas, 1786–1841, J. Hallgrímssonas, Grímuras Thomsenas, 1820–96, Benediktas Gröndalis, 1826–1907). Realistinio romano pradininkas – J. Thoroddsenas, dramaturgijos – M. Jochumssonas (parašė Islandijos himno žodžius). Realistinės literatūros žurnalas Verðandi (įsteigtas 1882) kėlė socialines idėjas. Realistinių apsakymų parašė Gesturas Pálssonas (1852–91), antiklerikalinių satyrų – Þorsteinnas Erlingssonas (1858–1914), apsakymų, romanų, pjesių socialinėmis temomis – Einaras Hjörleifssonas Kvaranas (1859–1938), vėliau jis skleidė krikščioniškąsias vertybes ir spiritualizmą. Realistinių, vaizduojančių dabartį, ir neoromantinių istorinių romanų sukūrė Jónas Trausti (1873–1918), knygų vaikams ir jaunimui – J. Sveinsson-Nonni.
20 a. pirmos pusės prozai būdinga savianalizė, ryšku F. Nietzsche’s ir prancūzų simbolizmo įtaka. Kai kurie islandų rašytojai, gyvenantys Kopenhagoje, rašė danų kalba. Jóhannas Sigurjónssonas (1880–1919) sukūrė poezijos ir neoromantinių dramų, Guðmunduras Kambanas (1888–1945) – socialinių pjesių, G. Gunnarssonas – apsakymų, autobiografinių, filosofinių ir istorinių romanų, esė apie panskandinavizmą. Kristmanno Guðmunssono (1901–83) kūrybai, rašytai norvegų kalba, būdingas misticizmas. Nuo 1920 Islandijoje plito neoromantizmas; pradininkas – S. Nordalis, žymiausi atstovai: Guðmunduras Hagalínas (1898–1984), Davíðas Stefánssonas (1895–1964), Stefánas frá Hvítadalis (1887–1933). Poezijoje reiškėsi simbolizmas (E. Benediktssonas). Tómasas Guðmundssonas (1901–83) sukūrė impresionistinių ir filosofinių, Sigurðuras Einarssonas (1898–1967), Jóhannesas úr Kötlumas (1899–1972) – revoliucinių eilėraščių. 20 a. pradžioje pradėjo formuotis modernizmas; metafizinių egzistencinių eilėraščių parašė S. Steinarras, modernizmo raidai turėjo įtakos Þórberguro Þórðarsono (1889–1974) autobiografinė proza. Neoromantizmo įtaka ryšku H. K. Laxnesso ankstyvojoje kūryboje, vėliau jo kūriniuose įsigalėjo socialinė, filosofinė, dorinė tematika. Socialiniai pokyčiai po II pasaulinio karo Islandijoje, kaimo ir urbanistinės kultūrų susidūrimas vaizduojamas O. J. Sigurðssono, Jakobínos Sigurðardóttir (1918–94), Indriði Guðmunduro Þorsteinssono (1926–2000) kūriniuose. Nuo 5 dešimtmečio Islandijos literatūroje įsivyravo modernizmas; žymiausi atstovai – T. Vilhjálmssonas, G. Bergssonas, S. Jakobsdóttir; jų kūriniuose vyrauja susvetimėjimo, absurdo temos. Jökullas Jakobssonas (1933–78) parašė modernistinių pjesių. Poezijoje modernizmą įtvirtino grupė Atomo poetai (S. H. Grímssonas, H. Sigfússonas, Jónas Óskaras 1921–1998, Einaras Bragi 1921–2005); leistas žurnalas Birtingur (1955–68). S. Daðasonas sukūrė intelektualinės poezijos, H. Péturssono, Þorsteinnas frá Hamri (1938–2018) eilėraščiuose vyrauja istorijos ir tautosakos motyvai. 8 dešimtmetyje pradėjo formuotis neorealizmas. Vésteinno Lúðvíkssono (g. 1944), Ólafuro Haukuro Símonarsono (g. 1947), Péturo Gunnarssono (g. 1947), E. Kárasono, E. M. Guðmundssono ir kitų prozoje vyrauja urbanistinė tematika, socialinės problemos, ryšku priešinimasis Islandijos militarizavimui. Žymiausias naujojo individualizmo atstovas – G. Elíassonas. A. F. Sigurðardóttir, S. Sigurðardóttir, Kristínos Ómarsdóttir (g. 1962) kūryboje vaizduojamos moterų problemos. Žymiausi postmodernistai – V. Grímsdóttir, Hallgrímuras Helgasonas (g. 1959), Sjónas.
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba išleista Egilio saga, Kniutlingų saga, G. Bergssono, E. M. Guðmundssono, Einaro Örno Gunnarssono (g. 1961), S. Jakobsdóttir, H. K. Laxnesso, G. M. Magnússo, Sjóno, Egillio Skallagrímssono (904–995), Snorri Sturlusono, J. Sveinsson-Nonni, Sturlos Þórðarsono, Mikaelio Torfasono (g. 1974), Ari Þorgilssono kūrinių. Į islandų kalbą išverstas K. Borutos Baltaragio malūnas (1976).
islandų literatūra; Islandijos kultūra
R: Mimiro šaltinis: senųjų islandų tekstų antologija / sud. Rasa Ruseckienė Vilnius 2003.
2032
Islandijos konstitucinė santvarka
Islandijos partijos ir profsąjungos
Islandijos ginkluotosios pajėgos