islándų kalbà priklauso skandinavų (šiaurės germanų) kalbų pogrupiui. Islandijos valstybinė kalba. Kalbančiųjų apie 300 000 žm. (2015). Islandų kalba dar kalba emigrantų bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Išsirutuliojo iš senosios norvegų kalbos, kuria 9–10 a. kalbėjo daugiausia iš Norvegijos vakarinių sričių atvykę naujakuriai. 12–13 a. beveik nesiskyrė nuo norvegų kalbos. Vėliau kito islandų kalbos fonetinė sistema: išnyko nosiniai balsiai, ilgieji balsiai virto dvibalsiais, susiformavo ilgųjų ir trumpųjų dvibalsių, aspiruotųjų ir neaspiruotųjų uždarumos priebalsių, skardžiųjų ir dusliųjų sonantų fonologinės opozicijos, atsirado preaspiracija. Išlaikoma skiemenų pusiausvyra – kirčiuotas skiemuo visada ilgas. Fiksuotas kirtis pirmame skiemenyje. Morfologija archajiška: būdinga fleksinė žodžių kaityba (3 daiktavardžių giminės, 4 linksniai, kai kur išlikę senieji kamiengaliai), sudėtinga įvardžių ir veiksmažodžių sistema. Veiksmažodžiai išlaikė senąją formų darybą – skiriami stiprieji (formos sudaromos balsių kaitos būdu), silpnieji (su dentaline priesaga) ir mišrios darybos (su dentaline priesaga ir gali keisti šaknies balsį) veiksmažodžiai. Leksikoje mažai skolinių, daug naujadarų naujoms sąvokoms įvardyti. Beveik nėra tarmių skirtumų. Seniausi literatūros paminklai – 9 a. skaldų poezija (užrašyta 13 a.), seniausi išlikę rankraščiai – iš 12 a. pabaigos. Dabartinės islandų kalbos rašyba susiklostė 19 a. pradžioje, archajiška, artima senajai islandų. Pirmosios knygos išspausdintos 16 amžiuje.
Nuo 1993 islandų kalba dėstoma Vilniaus universiteto Skandinavų filologijos katedroje.
2032