išmokmas, žmonėms ir gyvūnams būdingas sistemingas laipsniškas patirties įgijimas. Dar vadinamas individualios patirties kaupimu arba prisitaikymu. Priešingas instinktui. Išmokimo pagrindinės formos: pripratimas, imprintingas, sąlyginių refleksų, judėjimo, kalbėjimo įgūdžių susidarymas, intelektinis, socialinis subrendimas. Išmokti galima nesąmoningai ir sąmoningai (siekiant įgyti naujų žinių, mokėjimų ir įgūdžių; būdinga tik žmonėms). Svarbiausi išmokimo veiksniai: motyvacija (besimokantysis turi norėti ko nors išmokti), veiksmų kartojimas (pratybos), paskatos – skatinimai ir bausmės (išmokimo sėkmei būtina teigiamų paskatų persvara). Žmogaus išmokimas yra individualaus prisitaikymo prie aplinkos forma. Jis remiasi mėginimais ir klaidomis (žmonijos istorinė patirtis perteikiama mokant, lavinant ir ugdant), reikšmė kinta ontogenezėje. Ikimokyklinio amžiaus vaikams nesąmoningas išmokimas yra pagrindinis patirties įgijimo būdas, vėliau svarbesnis tampa kryptingas mokymasis.
Išmokimo terminą pirmasis zoologijoje pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. L. Thorndike’as. Išmokimo procesus tyrė biheivioristai. Pasak jų, išmokimas yra su psichika nesusijęs atsitiktinis, nesąmoningas stimulų ir reakcijų asocijavimas, kurį lemia parengtis, pratybos, paskatos. Asociacinės psichologijos atstovai teigė, kad išmokimas yra veiklos sąlygų ir elgesio psichinio atspindėjimo kitimas, kurio esmė – pasyvus naujų ryšių užmezgimas. Kognityvinės psichologijos atstovai išmokimą laiko naujų pažintinių sensomotorinių ir kinestezinių darinių formavimusi, senų schemų modifikacija. Šveicarijos psichologas J. Piaget išskyrė du išmokimo būdus: asimiliacija (nauja informacija prijungiama prie jau esančios) ir akomodacija (schemos pakeitimas, kad būtų priimta nauja informacija). Pirmuoju būdu išmokimą skatina motyvacija, antruoju – nauja schema ir dėl jos patirtas sėkmės jausmas.