Isonzo mūšiai (Izònco mšiai), Pirmojo pasaulinio karo 12 mūšių (1915–17).
Vyko Austrijos‑Vengrijos teritorijoje (dabartinėje Slovėnijoje), Julijos Alpėse, ties Isonzo upe (dabar Soča) einančio Italijos–Austrijos fronto rytinėje dalyje: pirmasis 1915 06 23–07 07, antrasis 1915 07 18–08 03, trečiasis 1915 10 18–11 03, ketvirtasis 1915 11 10–12 02, penktasis 1916 03 09–03 17, šeštasis 1916 08 06–08 17, septintasis 1916 09 14–09 17, aštuntasis 1916 10 10–12, devintasis 1916 11 01–11 04, dešimtasis 1917 05 12–06 08, vienuoliktasis 1917 08 19–09 12 ir dvyliktasis 1917 10 24–11 09.
Pajėgos ir vadai
Mūšiuose dalyvavo Italijos 1‑oji bei 3‑oji armijos (vadas L. Cadorna) ir Austrijos‑Vengrijos 5‑oji armija (vadai Svetozaras Boroevićius von Bojna, F. X. J. Conradas von Hötzendorfas); paskutiniame, dvyliktajame, mūšyje Austrijos‑Vengrijos pusėje kovėsi ir Vokietijos 14‑oji armija (vadas Otto von Belowas).
Mūšių eiga
Per pirmuosius dešimt mūšių italai nesėkmingai mėgino pralaužti austrų gynybą ir prasiveržti per Isonzo upę, kurios kalvotus ir įtvirtintus krantus gynė austrų artilerija: per II mūšį italams pavyko pasistūmėti apie 200–500 m gilyn į priešo teritoriją, per VI mūšį jie užėmė Goriciją, Dolą, Sabotiną, Podgorą, per VII mūšį – Mirnos pilį, per X mūšį – Prižnicą, Kuką, Vodicę, bet nedideli laimėjimai iš esmės nekeitė nusistovėjusios fronto linijos. Per XI mūšį Italijos kariuomenė (51 divizija, 5200 pabūklų) užėmė Baensezzą ir pamažu stūmė austrus iš jų pozicijų, bet XII mūšyje (Caporetto mūšis) Austrijos‑Vengrijos ir šiai padėti atsiųsta Vokietijos armijos sumušė italus ir privertė juos trauktis iki Piavės upės.
italų kariai per Antrąjį Isonzo mūšį (1915)
italų pėstininkai per Devintąjį Isonzo mūšį palieka apkasus (1916)
Austrijos‑Vengrijos kariai kerta Isonzo upę (1917 11)
Padariniai
Pralaimėjusi Izonzo mūšius Italija prarado apie 14 000 km2 savo teritorijos (fronto linija pasistūmėjo apie 110 km į pietvakarius). Per mūšius žuvo ir buvo sužeista apie 300 000 Italijos, apie 200 000 Austrijos‑Vengrijos karių.