Ispãnijos architektūrà
Iki 12 amžiaus
Seniausi Ispanijos teritorijoje išlikę statiniai – romėnų laikotarpio teatrai (Méridos teatras, 1 a. pr. Kr. pabaiga), akvedukai (Segovijos akvedukas, 1 a., kartu su Segovijos senamiesčiu – pasaulio paveldo vertybė), tiltai (Méridoje, 1 a., Alcántaroje, 106), gynybiniai įtvirtinimai (Tarakone, dabar Tarragona; Lugo, 3 a. antra pusė, pasaulio paveldo vertybė), šventyklos (šventyklos liekanos Kordoboje, 1 a.), rūmų griuvėsiai (imperatoriaus Augusto rūmai Tarragonoje, 1 a., su kitais romėnų laikotarpio statiniais – pasaulio paveldo vertybė), termos. Romėnai įkūrė ir miestų (Mérida, 25 pr. Kr., romėnų laikotarpio statiniai – pasaulio paveldo vertybė).
Iš ankstyvųjų vidurinių amžių Ispanijoje išliko vestgotų statytų sakralinių pastatų (Šv. Jono bažnyčia Baños de Cerrato, prie Palencijos, 661, Šv. Petro Campillo, prie Zamoros, 7 a. pabaiga). Nuo 8 a. Ispanijos architektūroje reiškėsi stilių įvairovė, susiklostė savitos regioninės architektūros tradicijos.
Naranco Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (prie Oviedo, 850)
Musulmonų užkariautose Ispanijos teritorijose (nuo 711) ėmė plisti islamo menas. Susiliejus islamo ir vietinėms architektūros tradicijoms susiklostė ispanų-maurų stilius, kuris reiškėsi iki 15 a., daugiausia Pietų Ispanijoje (Sevilijoje, Valensijoje, Granadoje). Žymiausi šio stiliaus pastatai: Didžioji mečetė Kordoboje (pradėta 785, 833–988 sukurtas interjeras, kurio pasaginių arkų pleištinės konstrukcijos tapo vėlesnių Ispanijos bažnyčių prototipu; nuo 13 a. – katedra), mečetė Toledo (999, nuo 12 a. Kristaus šviesos bažnyčia), Alhambros rūmų ansamblis (1238–1358, pasaulio paveldo vertybė). Būdinga maurų, Bizantijos, Vakarų Europos, vietinių architektūros elementų derinimas – kupolai, smailiosios arba pasaginės arkos, arabeskos, maureskos, spalvoto fajanso plytelių, mozaikos, spalvoto marmuro inkrustacijų puošyba. Pasaulietinėje architektūroje plito maurų stiliaus gyvenamieji namai su atviru vidiniu kiemu (patijus), galerijomis, balkonais, dengti plokščiu arba nuožulniu čerpių stogu.
Viduriniais amžiais Ispanijoje plėsti miestai (Ávila, Alicante, Alcalá de Henaresas, Aranjuezas, Astorga, Tarragona). Jie buvo netaisyklingo plano, aptverti gynybinėmis sienomis su vartais, siauros gatvelės vedė į centrinę aikštę, kurioje stovėjo rotušė.
9 a. Ispanijos šiaurinėje dalyje įsigalėjus katalikybei susiklostė savita protoromaninė architektūra. Žymiausi pastatai – Astūrijos srities bažnyčios (Šv. Julijono laukuose, apie 830, Lillo Šv. Mykolo, 848, abi Oviedo, Naranco Švč. Mergelės Marijos, 850, Lenos Šv. Kristinos, 9 a., abi prie Oviedo; šios bažnyčios kartu su kitais Astūrijos istorinės srities statiniais – pasaulio paveldo vertybė), puoštos sienine tapyba ir lipdyba.
Alkazaras Segovijoje (11 a.)
Tiltas per Ebro upę Logroño (1083, 1884 restauruotas)
11 a. pradžioje Katalonijoje pradėjo formuotis romanikos stilius, artimas Lombardijos mokyklai. Ankstyviesiems šio stiliaus pastatams (Švč. Mergelės Marijos vienuolyno bažnyčia Ripollyje, prie Geronos, 1010–32, Šv. Izidoriaus bažnyčia Leone, Šv. Martyno bažnyčia Frómistoje, prie Palencijos, abi apie 1060, Santiago de Compostelos katedra, apie 1080–1211, Lugo katedra, 1129) būdinga gausi puošyba akmens pjaustiniais. Vėlyvojo romanikos laikotarpio sakraliniams pastatams (Senoji katedra Salamancoje, pradėta 1140, Zamoros katedra, 1154–74) būdinga navos ir transepto sankirtoje iškilę puošnūs kupolai (vadinamieji simborijai), vidus gausiai puoštas reljefinėmis kompozicijomis, skulptūromis, sienų tapyba.
12–15 amžius
Nuo 1131 (per cistersų vienuolius iš Burgundijos) Ispanijos architektūroje pradėjo plisti ankstyvoji gotika. Pastatyta vienuolynų kompleksų (Švč. Mergelės Marijos su alyvmedžiu, įkurta 1134, Veruelos, įkurta 1146, abu prie Saragosos, Šv. Kryžiaus, 12 a., Pobleto, 12–13 a., abu prie Barselonos, pastarasis – pasaulio paveldo vertybė). Nuo 13 a. pradžios Ispanijoje statytų katedrų (Burgoso, nuo 1221, pasaulio paveldo vertybė, Toledo, nuo 1226, Leono, nuo 1254) architektūroje žymi šiaurės Prancūzijos gotikinių katedrų įtaka.
Katalonijoje susiklostė savita kataloniškoji gotikos mokykla, kuriai būdinga ypač aukšta ir plati centrinė ir aukštos šoninės navos (Geronos katedra, nuo 12 a., Palma de Mallorcos katedra, nuo 1230, Šv. Eulalijos katedra, nuo 1298, Jūrinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, nuo 1329, abi Barselonoje), dažnai šoninių navų vietoje tarp atramų įkomponuotos koplyčios (Santa María del Pino bažnyčia Barselonoje, nuo 1320).
Vėlyvajai gotikos architektūrai būdinga dideli aukšti pastatai, stačiakampis planas (Sevilijos katedra, 1402–1506), tinkliniai arba žvaigždiniai skliautai (Burgoso katedros bokštas, architektas J. de Colonia, 1442–58). Būdingas gotikinių bažnyčių interjero akcentas – puošnus retabulas, dekoruotas tapyba, polichromine apvaliąja skulptūra, reljefais.
12–16 a. (po rekonkistos nepriklausomybę atgavusioje Ispanijos dalyje) plito mudecharų stilius, kuriame tęsta ispanų‑maurų stiliaus tradicija. Daugiausia (krikščionių ir žydų užsakymu) kūrė maurų meistrai. Žymesni pastatai – sinagoga Toledo (12–13 a., vėliau Švč. Mergelės Marijos Baltosios bažnyčia), Saragosos katedra (13 a.), rūmai Tordesillase (prie Valladolido, 14 a. pirma pusė), Alcázaro rūmų dalis Sevilijoje (1366), dalis Guadelupės Švč. Mergelės Marijos vienuolyno Guadelupėje (prie Cácereso, 1389–1405, visas vienuolyno kompleksas – pasaulio paveldo vertybė). Pastatuose derinta įvairių Europos stilių (nuo romanikos iki renesanso) ir islamo meno elementai, taikyta stiuko, polichromuoto medžio, fajanso plytelių puošyba.
12–16 a. Ispanijoje gausiai statyta gynybinių statinių (Ávilos miesto siena su 82 bokštais ir 9 vartais, 1091, Alcalá de Guadairos pilis, prie Sevilijos, 13 a., Bellvero pilis Maljorkoje, 14 a., Cocos pilis, prie Valladolido, 15 a. antra pusė).
16 amžius–18 amžiaus pirma pusė
Pereinamuoju iš gotikos į renesansą laikotarpiu (15 a. pabaiga–16 a. pradžia) Ispanijoje susiklostė Izabelės stilius, kuriame derinta gotikos formos su ankstyvojo renesanso ir maurų architektūros dekoru (Karalių Šv. Jono bažnyčia Toledo, pradėta apie 1478, architektas J. Guasas). Netrukus iš šio stiliaus išsirituliojo renesanso atmaina platereskas (Šv. Pauliaus, nuo 1486, Šv. Grigaliaus, apie 1492, bažnyčių fasadai Valladolide, Karališkoji ligoninė Santiago de Composteloje, 1511, architektas E. Egasas, Granados katedra, 1523–1703, architektas D. de Siloé, Salamancos universiteto fasadas, 1529, Alcalá de Henareso universiteto fasadas, 1537–53, architektas R. Gilis de Hontañónas, pastarasis universitetas – pasaulio paveldo vertybė), kuriam būdinga smulkus žemo reljefo ornamentas, ištisai dengiantis pastato sienas ir slepiantis konstrukcijas. Šiuo (valstybės klestėjimo) laikotarpiu pastatyta didelių katedrų (Naujoji Salamancos, pradėta 1513; Segovijos, pradėta 1525).
Alcázaro tvirtovė Toledo (16 a., architektai A. de Covarrubiasas, J. de Herrera)
16 a. Ispanijos sakralinėje ir visuomeninėje architektūroje žymu Italijos brandžiojo renesanso įtaka (Burgoso katedros Auksiniai laiptai, 1523, architektas D. de Siloé, Karolio V rūmai Alhambros ansamblyje, pradėti 1526, architektas P. de Machuca). 16 a. antroje pusėje Ispanijoje susiklostė savita renesanso atmaina – dezornamentadas. Statyta griežtesnės struktūros, aiškesnių formų pastatai, būdinga orderinė architektonika, santūrus dekoras (El Escorialio rūmų ir vienuolyno ansamblis, 1563–84, architektai J. B. de Toledo, J. de Herrera ir kiti, pasaulio paveldo vertybė; rūmai Aranjueze, po 1567, Valladolido katedros dalis, 1578, birža Sevilijoje, po 1582, visų architektas J. de Herrera). Nuo 17 a. vidurio Ispanijoje pradėjo reikštis barokas. Ankstyvuoju baroko laikotarpiu pastatyta ir rekonstruota sakralinių pastatų (Karališkoji Šv. Izidoriaus bažnyčia Madride, 1626–64, Granados katedros fasadas, pradėtas 1667, architektas A. Cano, Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia Sevilijoje, 1691–1709, architektas L. de Figueroa).
17 a. pabaigoje–18 a. viduryje Ispanijoje paplito savita vėlyvojo baroko atmaina – čurigereskas, kuriam būdinga monumentalūs pastatai su įmantriu žemo reljefo skulptūrinių dekoru iš medžio, stiuko, akmens. Žymesni to stiliaus kūrėjai: P. de Ribera (Šv. Ferdinando ligoninės fasadas Madride, 1722), A. de Churriguera (Salamancos centrinės aikštės ansamblis, 1729–55), F. de Casasas y Novoa (Santiago de Compostelos katedros fasadas, nuo 1738). Greta čurigeresko plito ir saikingesnių plastinių formų barokas, kurį daugiausia karaliaus dvaro aplinkoje kūrė iš Italijos atvykę architektai: C. Fontana (Šv. Ignoto jėzuitų bažnyčia Loyoloje, prie San Sebastiáno, pradėta 1681), F. Juvarra (Karaliaus rūmų San Ildefonse, prie Segovijos, fasadas, 1735; Karaliaus rūmai Madride, pradėti 1735, baigė architektas G. B. Sacchetti), J. Bonavía (Karaliaus rūmų fasadas Aranjueze, nuo 1748).
18 amžiaus antra pusė–20 amžius
18 a. antroje pusėje–19 a. 3 dešimtmetyje Ispanijos architektūroje vyravo neoklasicizmas, kuriame žymu Italijos ir Prancūzijos neoklasicizmo įtaka. Jo centras buvo 1744 Madride įkurta Karališkoji Šv. Ferdinando meno akademija. Žymiausi šios akademijos neoklasicistai – V. Rodríguezas Tizónas (Pamplonos katedros portikas, 1783) ir J. de Villanueva (J. de Palafoxo koplyčia El Burgo de Osmos katedroje, prie Madrido, 1770, rezidencija Casito de Abajo El Escorialio ansamblyje, 1773, Prado muziejus Madride, 1787).
19 a. antroje pusėje Ispanijoje susidomėta vidurinių amžių architektūra; vyravo eklektika, istorizmas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje klestėjo (ypač Katalonijoje) modernas. Žymiausias kūrėjas – architektas A. Gaudí (Šventosios Šeimos bazilika, pradėta 1882, Güellio rūmai, 1889, Güellio parko kompleksas, pradėtas 1900, gyvenamasis namas Casa Milá, 1910, pastarieji trys – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1984; visi Barselonoje). Žymių moderno stiliaus pastatų sukūrė architektas J. Puigas i Cadafalchas (gyvenamasis namas Casa de les Punxes, 1905, fabrikas Casaramona, 1912, abu Barselonoje), L. Domènechas i Montaneras (Katalonijos koncertų salė, 1908, Šv. Kryžiaus ir šv. Pauliaus ligoninė, 1901–30, abi Barselonoje, abi pasaulio paveldo vertybė, nuo 1997), J. M. Jujolis i Gibertas (Vistabellos bažnyčia, prie Tarragonos, 1918).
Almudenos Švč. Mergelės Marijos katedra Madride (pradėta 1883, architektas Francisco de Cubasas y Gonzálezas-Montesas, per Ispanijos pilietinį karą statyba sustojo, baigta 1993, architektas Fernando Chueca Goitia)
20 a. 3–5 dešimtmetyje Ispanijoje vyravo racionalizmo (Casa del Barco Madride, 1936, architektas R. Bergamínas), tradicionalizmo (Montserrato vienuolyno bažnyčia, prie Barselonos, 1920–40, architektai N. Rubió, R. Duránas) krypties architektūra, pastatyta art deco stiliaus pastatų (degalinė Madride, 1927, architektas C. Fernándezas Shaw).
Modernizmo architektūrą propagavo 1930 architektų J. L. Serto ir S. Yllescaso Barselonoje įkurta grupė GATCPAC (vėliau GATEPAC). Žymiausi grupės projektai: Jūrininkų klubas San Sebastiáne (1930, architektai J. M. de Aizpúrua, J. Labayenas), Tuberkuliozės dispanseris Barselonoje (1936, architekati J. L. Sertas, J. B. Subirana, J. Torresas Clavé), Barselonos urbanistinės reformos planas Plan Macia (1934, su architektu Le Corbusier).
Ispanijos aikštė Madride (priekyje – M. de Cervanteso paminklas, 1929–60, architektai Rafaelis Martínezas Zapatero, Pedro Muguruza Otaño, skulptoriai Lorenzo Coullaut Valera, Federico Coullaut‑Valera Mendigutia)
Ispanijos pilietinis karas (1936–39) laikinai nutraukė modernizmo architektūros raidą. 1952 Barselonoje įkurtos architektūrinės grupės Grupo R (tęsė GATCPAC idėjas) nariai bandė atgaivinti ankstyvojo modernizmo architektūros formas (kino teatras Cinema Fémina, 1952, architektas A. Moragasas, Casa M. M. I., architektas J. M. Sostresas, Teisės fakulteto pastatas, architektai G. Giráldezas, P. Lópezas, J. Subíasas, abu 1958, visi Barselonoje), bet jų kūryboje yra ir italų neorealizmo bei anglų brutalizmo krypčių įtakos (darbininkų gyvenamasis rajonas Calle Pallars Barselonoje, 1960, architektai J. Martorellis, O. Bohigas). Architektų J. A. Corraleso, R. V. Molezúno (mokykla Herrera de Pisuergoje, prie Burgoso, 1955), J. Carvajalio, J. M. G. de Paredaso (bažnyčia Vitorijoje, 1959) kūryboje žymu Jungtinių Amerikos Valstijų architektūros įtaka.
S. Dalí muziejus Figuerase (1974, architektas E. Pérezas Piñero, dailininkas S. Dalí, © LATGA / VEGAP, 2020)
Vieno žymiausių 20 a. antros pusės Ispanijos architektų R. Bofillio (kūrybinio susivienijimo Taller de Arquitectura vienas įkūrėjų) projektuoti pastatai yra regionalizmo krypties (gyvenamieji kompleksai Reuse, 1968, Barselonoje, 1975, Katalonijos nacionalinis teatras Barselonoje, 1992). Kiti žymesni 20 a. antros pusės architektai: R. Moneo (Nacionalinis romėnų meno muziejus Méridoje, 1986, Atocha geležinkelio stoties rekonstrukcija Madride, 1992, kongresų centras Kursaal San Sebastiáne, 1999), E. Mirallesas, S. Calatrava (telekomunikacijų bokštas Montjuic Barselonoje, 1992, Alamedos tiltas Sevilijoje, 1995, Meno ir mokslo miestas Valencijoje, 1996, Sondika oro uostas Bilbao, 1999).
Koncertų salė Tenerifės auditorija Santa Cruz de Tenerifėje (1991–2003, architektas S. Calatrava; © LATGA / VEGAP, 2020)
Medinė konstrukcija Metropolio skėčiai aikštėje Plaza de la Encarnación Sevilijoje (2011, architektas Jürgenas Mayeris)
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Ispanijoje pastatyta pastatų pagal žymių pasaulio architektų postmodernistų A. Isodzaki (San Jordi sporto rūmai Barselonoje, 1990), F. O. Gehry (Guggenheimo muziejus Bilbao, 1997), N. Fosterio (Collserola bokštas Barselonoje, 1992, Kongresų centras Valensijoje, 1998), A. Sizos (Galisijos modernaus meno muziejus Santiago de Composteloje, 1993, Santiago de Compostelos universiteto Žurnalistikos fakultetas, 1999), R. Rogerso (NAT Barajas oro uosto naujasis terminalas Madride, 2005), Jürgeno Mayerio (medinė konstrukcija Metropolio skėčiai aikštėje Plaza de la Encarnación Sevilijoje, 2011) projektus.
Pasaulio paveldo vertybės
El Escorialio ansamblis prie Madrido (1563–84, architektai J. B. de Toledo, J. de Herrera)
El Escorialio rūmų ir vienuolyno ansamblis, A. Gaudí pastatai (nuo 1984), Burgoso katedra, Kordobos istorinis centras, Alhambros rūmų ansamblis (visi nuo 1984), Oviedo ir Astūrijos karalystės paminklai, Santiago de Compostelos senamiestis, Segovijos senamiestis ir akvedukas, Ávilos senamiestis (visi nuo 1985), Toledo istorinis centras, mudecharų stiliaus architektūra Aragone, Cácereso senamiestis (visi nuo 1986), katedra, Alcázaro rūmai ir Vest Indijos archyvo pastatas Sevilijoje (nuo 1987), Salamancos senamiestis (nuo 1988), Pobleto vienuolynas (nuo 1991), Méridos archeologinis ansamblis, Santiago de Compostelos piligriminis kelias, Guadelupės Švč. Mergelės Marijos vienuolynas (visi nuo 1993), Cuencos istorinis miestas, Valensijos šilko birža (abu nuo 1996), Katalonijos koncertų salė ir Šv. Pauliaus ligoninė, Šv. Emilijono Yuso ir Suso vienuolynai (abu nuo 1997), Alcalá de Henareso universitetas ir apylinkės (nuo 1998), San Cristóbalio de La Lagunos miestas (nuo 1999), Lugo romėnų laikotarpio gynybinės sienos, Tarakono archeologinis ansamblis, Vall de Boí slėnio katalonų romaninės bažnyčios (visi nuo 2000), Aranjuezas kultūrinis kraštovaizdis (nuo 2001), Úbedos ir Baezos renesansiniai ansambliai (nuo 2003), Biskajos tiltas (nuo 2006), Heraklio bokštas (nuo 2009), Gyvsidabrio kasykla Almadéne (su kasykla Idrijoje, nuo 2012). Antequeros dolmenų vieta (nuo 2016), Medina Azahara (nuo 2018), Prado aveniu su apstatymu bei rūmų Buen Retiro parkas Madride (nuo 2021).
L: A. Mayer Architektur und Kunstgewerbe in Alt-Spanien München 1922; J. Harvey The Cathedrals of Spain London 1957; G. Kubler, M. Soría Art and Architecture in Spain and Portugal and Their American Dominions 1500–1800 London 1959; J. D. Hoag Western Islamic Architecture New York 1963; Art and Architecture of Spain Boston 1998.
2161
Ispanijos kultūra
Ispanijos konstitucinė santvarka
Ispanijos partijos ir profsąjungos
Ispanijos ginkluotosios pajėgos