Ispãnijos choreogrãfija. Šokis Ispanijoje nuo seno buvo viena mėgstamiausių pramogų. Labai įvairūs ir saviti liaudies šokiai. Skiriami soliniai (guarača), poriniai (bolero, fandangas), mišrūs (sortsikas – solinio ir grupinio šokio derinys) šokiai, šokiai rateliai (rondenija, rueda). Būdinga emocionalumas, greitas tempas, ryškus, dažniausiai kulniukais mušamas, ritmas, plastiški rankų judesiai, ekspresyvi mimika, vaidybos elementai. Vienuose šokiuose (Aragono chota, bolero) vyrauja sudėtingi piruetai, aukšti šuoliukai, kituose (malagenija, ole) pagrindinė raiškos priemonė yra rankų ir liemens judesiai (kojos neatitraukiamos nuo žemės). Būdingas šokio judesys paseo – uždelsta žingsnio pradžia, kuri išryškina tolesnio šokio energingumą, pabrėžia mimikos, žvilgsnio svarbą. Didžiausią liaudies šokių grupę sudaro dainuojamieji šokiai, pritariama ir muzikos instrumentais (būgnais, gitara, kastanjetėmis). Svarbūs ispanų šokio elementai yra vėduoklė ir mantilija. Saviti šokiai susiklostė skirtinguose Ispanijos regionuose: Galisijoje populiariausia muineira, Katalonijoje – kontrapasas, sardana, Kastilijoje – bolero, chota (itin paplitusi Aragone), fandangas, rueda, segidilija. Garsėja Navaros ir Valensijos krašto chotos, archajiški baskų vyrų šokiai (espata, sortsikas). Itin įvairūs Andalūzijos šokiai, čia paplitę bolero, fandangas, granadina, guenija, kačuča, malagenija, ole, petenera, polo, rondenija, sarabanda, segidilija, seviljana, sorongas, tango, tirana, vito. Ispanų liaudies šokiai turėjo įtakos charakterinio šokio raidai, pastatyta jais pagrįstų baletų (Aragono chota 1916, pagal M. Glinkos muziką, choreografas M. Fokinas).
Senovės Graikijos istorikas Strabonas aprašė iberų karo, ritualinius šokius, kuriems buvo pritariama daina, būgnais, tarškynėmis. Senovės Romos istoriniuose šaltiniuose minimi šokėjų gaditanų iš Cádizo šokiai su kastanjetėmis. Paplitus krikščionybei buvo šokama per religines šventes, lėto tempo šokiai – ir per laidotuves. 8 a. Ispaniją užkariavus arabams liaudies šokiuose atsirado rytietiškų elementų. Vidurinių amžių klajojančiųjų artistų žonglierių (chuglarų, ispaniškai juglares) vaidinimuose buvo dainų, šokių, pantomimos. 14–15 a. paplitus religinėms procesijoms buvo statomi patriotinės, istorinės, religinės tematikos nesudėtingos choreografijos baletai, kuriuos bažnyčioje arba aikštėje atlikdavo 8–20 profesionalių šokėjų. Neatskiriama religinių procesijų dalis buvo su kalavijais šokamas karo šokis moriska, kilęs iš senovės ispanų liaudies šokio, vaizduojantis krikščionių kovą su musulmonais. Sevilijos ir Toledo bažnyčiose per šventes šokdavo specialiai parengti jaunuoliai choristai (los seises). 15 a. Ispanijos pietinėje dalyje apsigyvenę čigonai turėjo įtakos improvizaciniam ekspresyviam flamenkui klostytis. 16 a. paplito čakona, sarabanda, šokti labai įvairūs liaudies šokiai (granadina, guarača, kontrapasas, mančegasas, panaderos, sapateada ir kiti). Šokiai buvo įtraukiami į dramos teatro spektaklius. Rūmuose šokti lėtesnio tempo, iškilmingesni liaudies šokių variantai, kaukių šokis (máscara), statyti puošnūs baletai. Grakštus šokis buvo būtina etiketo dalis. Didikai samdė šokio mokytojus arba mokėsi iš šokio vadovėlių; Ispanijoje parašyti vieni pirmųjų (14 a.) šokio vadovėlių. Plito klajojantieji šokių mokytojai, kurie mokė visus, galinčius susimokėti už šokių pamokas. 17 a. vieni populiariausių liaudies šokių buvo folija ir segidilija. Susiformavo vaidinimų su šokiais žanrai – ispaniška operos atmaina sarsuela, lyrinė muzikinė komedija tonadilja. Tonadiljos išpopuliarino kubietiškos kilmės šokį habanerą, turėjo įtakos flamenko raidai. 18 a. pradėtas šokti bolero, 19 a. – tango. 19 a. populiariausi liaudies šokiai (bolero, čakona, flamenkas, sarabanda, tango) pradėti šokti profesionaliojoje scenoje. Cádize, Kordoboje, Madride, Sevilijoje veikė bolero, flamenko mokyklos. Garsėjo flamenko šokėjai C. La Carbonera (19 a. pabaiga–20 a. pradžia), A. El De Bilbao (1885–?). Prie Teatro del Liceo (įkurtas 1847 Barselonoje) ir Teatro Real (įkurtas 1850 Madride; turėjo ir baleto mokyklą) veikė baleto trupės (iki 20 a. vidurio baletas menkai plėtotas).
20 a. 3–7 dešimtmetyje ispanų liaudies šokius išgarsino Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gastroliuojantys šokėjai (daugelis su savo trupėmis): La Argentina, La Argentinita, V. Escudero (1892–1980), P. López (1912–2008), C. Amaya (1913–63); jie į ispanų folklorą įtraukė sceninio šokio raiškos priemonių. Madride 1978 įsteigta pirmoji valstybinė trupė Ispanijos nacionalinis baletas, 1979 – Ispanijos nacionalinis klasikinis baletas (nuo 1990 Nacionalinė šokio trupė, vadovavo choreografas N. Duato, g. 1957; pastaraisiais dešimtmečiais trupė statė šiuolaikinio šokio spektaklius), 1983–86 trupės veikė kartu. Ispanijos nacionaliniame balete spektaklių pastatė choreografai A. Gadesas (1936–2004), Antonio (tikr. A. Ruizas Soleras, 1922–96), J. Antonio, M. de Ávila, A. Pons. 1983 choreografas V. Ullate (g. 1947) įkūrė V. Ullate’s šokio centrą Madride, 1988 – trupę V. Ullate’s baletas, pastatė klasikinių ir modernių baletų.
C. Motos šokio teatro spektaklis Fuego! Vilniuje (2005)
Moderniojo šokio centrai – Barselona ir Madridas; svarbiausios trupės: Lanònima Imperial (įkurta 1986), Danat Danza (įkurta 1989), Mal Pelo. 20 a. pabaigoje susikūrė moderniojo šokio trupės Andalūzijos ir Baskijos regionuose. Flamenkas derinamas su baleto, džiazo, šiuolaikinio šokio elementais, pritariama įvairesniais muzikos instrumentais (elektrine gitara, fleita); žymiausi šokėjai: El Farruco (1935–97), C. Hoyos (g. 1946), A. Canalesas (g. 1961), A. Márquezas (g. 1963), L. Greco (g. 1964), J. Cortésas (g. 1969), I. Galvánas (g. 1973). Viena svarbiausių Ispanijos šokio mokyklų – Karališkoji profesionaliojo šokio konservatorija Madride (įkurta 1830, iki 1991 veikė įvairiais pavadinimais). 1994 Sevilijoje įkurtas Andalūzijos šokio centras.
L: V. Aleksandrova Ispanskie narodnye tancy Leningrad 1959; A. Ivanovna The Dance in Spain New York 1970.
Ispanijos kultūra
Ispanijos konstitucinė santvarka
Ispanijos partijos ir profsąjungos
Ispanijos ginkluotosios pajėgos