Ispãnijos dail
Seniausių laikų dailė
Ispanijos šiaurėje ir pietryčiuose išliko vėlyvojo paleolito laikotarpio uolų realistiškų piešinių (Alperos urvai, Altamiros urvas). Neolito laikotarpiu kurti schematiški uolų piešiniai. Bronzos amžiuje ištobulinti bronzos dirbiniai, jie puošti raižyba, inkrustacija, emaliu, geometriniais, augaliniais ir gyvūniniais motyvais, kurti meistriški taurių pavidalo keramikos dirbiniai.
Nuo maždaug 8 a. prieš Kristų klostėsi savita iberų dailė, joje ryšku senovės Graikijos dailės įtaka. Gausiai kurta akmeninės, keraminės, bronzinės fantastinių gyvūnų, raitelių, karių, moterų skulptūrėlės (Dama iš Elchės, 5 a. prieš Kristų antra pusė), metaliniai ginklai, auksiniai ir sidabriniai papuošalai. Keramika pagal graikų vazų pavyzdžius puošta raižytu arba tapytiniu ornamentu, ritualiniais ir buitiniais vaizdais. 4 a. prieš Kristų–5 a. pradžioje Ispanijoje plito senovės Romos dailės įtaka (išliko mozaikų, freskų fragmentų). Daugelyje dailės kūrinių (skulptūrų, raudonojo molio indų terra sigillata) susipynė iberų ir romėnų dailės tradicijos.
4–7 amžiaus dailė
antkapinio paminklo mozaikos fragmentas (4 a. pabaiga–5 a. pradžia, Ankstyvosios krikščionybės muziejus Tarragonoje)
Nuo 4 a. pradėta kurti krikščioniškoji dailė (Centcelleso mauzoliejaus, netoli Tarragonos, mozaikos pagal Senojo ir Naujojo Testamento siužetus). Ankstyvaisiais viduramžiais (5–8 a.) vestgotų statytų bažnyčių interjerai ir eksterjerai puošti reljefiniais ornamentais, ryšku bizantiškosios dailės įtaka (Šv. Jono bažnyčia, Baños de Cerrato, prie Palencijos, 661, Santa Combos bažnyčia, Bande, netoli Orensės, 7 a.). Klestėjo juvelyrika – indai puošti brangakmeniais, inkrustuoti emaliu, kurti papuošalai, ypač fibulos, karūnos (nemažai jų aptikta Guarrazo vietovėje, netoli Toledo).
8–15 amžiaus dailė
Nuo 8 a. pradžios Ispanijoje plito islamo menas. 10–12 a. plėtotas romaninis stilius. Bažnyčių portalai, sienos, kolonų kapiteliai puošti reljefinėmis kompozicijomis (Švč. Mergelės Marijos vienuolyno bažnyčios Ripollyje, prie Geronos, vakarinis portalas, 12 a., Santiago de Compostelos katedros Šlovės portalas, 12 a.). Išliko romaninio laikotarpio sienų tapybos (Karalių panteono freskos Šv. Izidoriaus bažnyčioje Leone, 12 a. pabaiga), altorių paveikslų, tapytų ant medinių lentų (Šv. Juditos ir šv. Kirijako kankinimas, 12 a.), knygų miniatiūrų (Rodo Biblija, 11 a.).
freska Žinia piemenims (12 a. pabaiga, Karalių panteonas Šv. Izidoriaus bažnyčioje Leone)
vadinamoji Alhambros vaza (porcelianas, 15 a. antra pusė, Alhambros muziejus)
11 a. pabaigoje–15 a. arabų užkariautose Ispanijos teritorijose (ypač pietų Ispanijoje – Sevilijoje, Valensijoje, Granadoje) derinant Vakarų Europos, Bizantijos dailės ir maurų meno tradicijas plėtotas ispanų‑maurų stilius (Valensijos fajanso dirbiniai). Nuo 12 a. po rekonkistos nepriklausomybę atgavusioje Ispanijos dalyje ispanų‑maurų stiliaus tradiciją tęsė mudecharų stilius, kuris plėtotas architektūros puošyboje (stiukas, polichromuoto medžio dekoras, fajanso plytelių apdaila), dailiuosiuose amatuose (keramika, metalo, odos dirbiniai). 13 a.–15 a. Ispanijos dailėje vyravo gotika, ryški Prancūzijos gotikos įtaka (Leono, Burgoso katedrų skulptūros, vitražai, įmantriai drožinėti baldai, 13 a.). Klestėjo miniatiūrų tapyba, jose vaizduotas dvaro gyvenimas (Alfonso Išmintingojo giedojimai Švč. Mergelės Marijos garbei, 1275–1284, Knyga apie šachmatus, 1283).
Nuo 14 a. Ispanijos dailėje ryšku italų tapybos (ypač Sienos, Florencijos mokyklų) įtaka, paveiksluose pagausėjo pasaulietinių motyvų, tikrovės detalių (Petralbeso vienuolyno Barselonoje Šv. Mykolo koplyčios freskos, 1346, tapytojas – Katalonijos mokyklos pradininkas Ferreras Bassa, 1324–1348). 14–15 a. sandūroje Ispanijos dailėje vyravo internacionalinės gotikos stilius (tapytojai Lluísas Borrassá, kūrė 1360–1425, B. Martorellis). 15 a. antroje pusėje Ispanijos dailėje ryšku Nyderlandų mokyklos įtaka. Tapyboje plokščią erdvės traktuotę, aukso spalvos fonus, gausius ornamentus, sustingusią plastiką pagyvino realistinės detalės (L. Dalmau, B. Bermejo, J. Huguetas). 15 a. pabaigoje klostėsi renesanso vietinė atmaina platereskas, kuris plito architektūros, baldų, metalo dirbinių puošyboje (Šv. Pauliaus bažnyčios fasadas Valladolide, po 1486; medinis altorius kartūzų vienuolyno Mirafloro bažnyčioje, netoli Burgoso, 1499, skulptorius Gilis de Siloé, kūrė apie 1467–apie 1501).
Švč. Mergelė Marija dovanoja šv. Ildefonsui arnotą (Šv. Magdalenos bažnyčios Torrelagunoje, Ispanija, timpanas, 15 a. pabaiga)
16–19 amžiaus dailė
16 a. pirmoje pusėje Ispanijos skulptūroje pagausėjo klasikinių elementų, proporcijos ir judesiai tapo laisvesni, tiksliau perteikta psichologinė charakteristika (polichromuotos alebastrinės besimeldžiančių Ferdinando ir Izabelės skulptūros, 1528, Karališkoje koplyčioje, Granadoje, skulptorius Felipe Bigarny, 1470–1543). Greta klasikinės (Bartolomé Ordóñezo, 1490–1520, D. de Siloé kūryba) plėtota skulptūros ekspresyvioji kryptis, siekta perteikti dramatiškas žmogaus būsenas (Šv. Benedikto bažnyčios Valladolide retabulas, 1532, skulptorius A. Berruguete, Sopulingoji Dievo Motina, 1560, skulptorius J. de Juni).
16 a. Ispanijos tapybos centrais tapo Kastilija ir Andalūzija, ryšku italų renesanso, vėliau – manierizmo įtaka (P. Berruguete’s, Luiso de Vargaso, 1502–1568, L. de Moraleso kūryba). 16 a. antroje pusėje Pilypo II dvare kūrė italų manieristai ir Venecijos meistrais sekęs J. Fernándezas de Navarrete. Dvaro portretistai (A. Sánchezas Coello, Juanas Pantoja de la Cruzas, 1553–1608, ir kiti) tapė paradinius portretus. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje Toledo kūręs El Greco suformavo savitą manierizmo pakraipą – jai būdinga misticizmas, sudėtinga asimetriška kompozicija, ištęstos figūros, šešėliavimo efektai (altoriaus paveikslai Šv. Dominyko Senojo bažnyčioje, Toledo, 1577–1579).
Karolio V ir jo šeimos antkapinis paminklas (bronza, 1598, skulptorius P. Leoni, El Escorialio panteonas)
17 a. Ispanijoje plito barokas. Vyravo medinė skulptūra, joje tikroviškumas (dažnai naudota polichromija, tikri plaukai, drabužiai) derėjo su emocinga religinių siužetų raiška (G. Fernándezo, J. de Martínezo Montañézo, A. Cano, Pedro de Menos, 1628–1688, kūryba). Tapyti monumentalūs religiniai paveikslai (Šv. Andriejaus kankinystė 1609, tapytojas Juanas de las Roelasas, apie 1560–1625), portretai, buitinės scenos, plėtotas natiurmorto žanras (Juano Sánchezo‑Cotáno, 1561–1627, F. de Zurbaráno natiurmortai). Nuo 17 a. pradžios Ispanijos tapybai įtaką darė Caravaggio kūryba (tarp žymiausių karavadžistų – F. Ribalta, J. de Ribera, F. de Zurbaránas). F. de Herreros vyresniojo manieristinėje kūryboje atsirado baroko bruožų.
Naują tapybos raidos etapą pradėjo D. Velázquezas, kuris karališkosios šeimos portretuose derino reprezentaciją ir individualią asmens charakteristiką. 17 a. antroje pusėje–18 a. pirmoje pusėje greta oficialiosios dvaro dailės (C. Coello) kurta vidurinio visuomenės sluoksnio dailė; ji ryškiausiai atsiskleidė B. E. Murillo kūryboje. Nuo 17 a. pabaigos pradėjo reikštis ispanų vėlyvojo baroko architektūros dekoro stilius čurigereskas; jį plėtojo skulptoriai ir architektai broliai Alberto (1676–1750), Joaquínas (1674–1724) ir José Benitas de Churrigueros (Šv. Stepono bažnyčios Salamancoje didysis altorius, 1692, J. B. de Churriguera), Pedro de Ribera (1683–1742), Narciso Tomé (1690–1742) ir kiti.
F. J. de Goya. Sardinės laidotuvės (medis, aliejus, 1813, Šv. Ferdinando karališkoji akademija Madride)
18 a. pirmos pusės Ispanijos dailėje paplito rokokas (skulptoriaus Francisco Salzillo y Alcarazo, 1707–1783, tapytojų F. Bayeu y Subíaso, Luiso Meléndezo, 1716–1780, kūryba). Klasicizmo ir akademizmo plėtotę skatino 1744 Madride įkurta Karališkoji Šv. Ferdinando dailės akademija (Real Academia de Bellas Artes de San Fernando), t. p. 18 a. antroje pusėje Saragosoje, Valladolide ir Barselonoje įsteigtos dailės mokyklos. Priešprieša paradinei dvaro dailei (tapytojų Mariano Salvadoro Maellos, 1739–1819, José del Castillo, 1739–1793, Vicenteʼs Lópezo y Portaños, 1772–1850, skulptorių Juano Pascualio de Menos, 1707–1784, Manuelio Francisco Álvarezo de la Peños, 1727–1797, kūryba) tapo F. J. de Goyos grafikos ir tapybos kūriniai. Iki 19 a. Ispanijos dvaruose klestėjo taikomoji dailė – tekstilė, keramika, metalo, stiklo, odos dirbiniai.
19 a. Ispanijos dailėje akademizmą plėtojo tapytojai José Aparicio Inglada (1770–1838), Juanas Antonio Ribera (1779–1860), José de Madrazo (1781–1859), skulptoriai José Álvarezas Cuberto (1768–1827), Ponziano Ponzano (1813–1877). Grafikos raidą skatino 1825 Madride įsteigta litografijos spaustuvė Karališkoji kalkografija (Real Calcografía). Izabelės II valdymo laikotarpiu (1833–1868) akademizmo atsvara tapo kostumbrizmas; jam atstovavo dailininkai (Leonardo Alenza, 1807–1845, Lucas Velázquezas, 1817–1870, Antonio Gisbertas Pérezas, 1839–1899, Francisco Pradilla, 1848–1921), idealizuojantys praeitį, plėtojantys nacionalines temas, sekantys B. E. Murillo, F. J. de Goyos kūryba.
19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pirmos pusės dailė
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje stiprėjo impresionizmo ir postimpresionizmo įtaka (tapytojas J. Sorolla y Bastida), klostėsi savitas modernas, ekspresionizmas. Katalonijoje formavosi neoklasicizmo atmaina nuocentisme. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais skulptūroje vyravo neoklasicizmas (Victorio Macho, 1887–1966, kūryba), ryšku A. Maillolio ir A. Rodino įtaka (Josepo Clará, 1878–1958, skulptūros Barselonos aikštėse). Su Prancūzijos (ypač Paryžiaus mokyklos) daile glaudžiai susijusi kubistų P. Picasso, J. Griso, siurrealistų J. Miró, S. Dalí kūryba. 20 a. 3 dešimtmetyje dailės atgimimą skatino P. Picasso, J. Miró, S. Dalí sekėjų, vadinamosios ispaniškosios Paryžiaus mokyklos (Spanish School of Paris) tapytojų Manuelio Ángeleso Ortizo (1895–1984), Francisco Boreso (1898–1972), Joaquíno Peinado (1898–1975), Hernando Viñeso (1904–1993) kūryba. Skulptūroje derinta realizmo ir ekspresionizmo (Cristino Mallo, 1905–1989), kubizmo ir siurrealizmo kryptys (J. Gonzálezas, P. Gargallo). Siurrealizmą skleidė 1932 įkurta grupė ALDAN (Amics del Art Nou), dailininkų, poetų ir intelektualų susivienijimas Generation of „27“. Per pilietinį karą (1936–1939) kurti plakatai, fotomontažai (V. José Renau, 1907–1982). Karo tematikos paveikslai P. Picasso Guernica (1937) ir J. Miró Maištaujantis katalonų valstietis (1937) eksponuoti 1937 pasaulinėje parodoje Paryžiuje.
20 amžiaus antros pusės dailė
Po II pasaulinio karo grafikas ir tapytojas A. Tàpiesas ir jo 1948 Barselonoje įkurta grupė Dau al Set daug prisidėjo prie Ispanijos grafikos suklestėjimo. 1951 Madride surengta Ispanijos–Jungtinių Amerikos Valstijų dailės bienalė paskleidė abstrakčiąją dailę. Abstraktųjį ekspresionizmą (ypač informel) populiarino grupių El Paso (įkurta 1957 Madride) ir Equipo 57 (įkurta 1957 Kordoboje) dailininkai Antonio Saura (1930–1998), A. Tàpiesas, Jorge de Oteiza (1908–2003), José Ortega (1921–1990), Rafaelis Canogaras (g. 1935), Manolo Millaresas (1926–1972), José Duarte (g. 1928), Luisas Feito (1929–2021), Agustínas Ibarrola (g. 1930) ir kiti. 1960 Niujorko moderniojo meno muziejuje surengta paroda Naujoji Ispanijos tapyba ir skulptūra. 7–8 dešimtmetyje plėtotos įvairios dailės kryptys ir tendencijos: realizmas (tapytojai A. Lópezas Garsía, Rafaelis Cidoncha, g. 1952), ekspresionizmas (tapytojas Juanas Genovésas, 1930–2020), abstrakcionizmas (skulptoriai Martínas Chirino, 1925–2019, Eduardo Chillida, 1924–2002), popartas (skulptorius José Luisas Alexanco, 1942–2021, E. Arroyo), minimalizmas (skulptorius Andreu Alfaro, 1927–2012).
20 amžiaus pabaigos–21 amžiaus pradžios dailė
Nuo 20 a. 9 dešimtmečio Ispanijos dailėje ėmė nykti dailės žanrų ir rūšių skirtumai. Tapyboje ir grafikoje abstrakti raiška derinama su siurrealizmo elementais (José Manuel Broto, g. 1949, Miguelis Ángelis Campano, 1948–2018, Juanas Uslé, g. 1954, José Maríos Sicilijos, g. 1954, kūryba), plėtojamas naujasis figūratyvumas (Ferranas García Sevilla, g. 1949, Miquelis Barceló, g. 1957, Guillermo Kuitca, g. 1961). Kuriamos abstrakčių, kubistinių formų skulptūros (Miquelis Navarro, g. 1945, kūryba), objektai, instaliacijos (Victoria Civera, g. 1955, Cristina Iglesias, g. 1956, Jordi Colomeras, g. 1962). Dailėje taikomos šiuolaikinės technologijos (Ana Laura Aláez, g. 1964, Javieras Pérezas, g. 1968, Susy Gómez, g. 1964, Carlesas Congostas, g. 1970). Plėtojama taikomoji dailė, ypač senas tradicijas išlaikę tekstilės, metalo, odos, stiklo dirbiniai.
L: A. Byne, M. Stapley Spanish Interiors and Furniture 3 v New York 1921–1928; G. Weise Spanische Plastik aus sieben Jahrhunderten 4 Bde. Reutlingen–Tübigen 1925–1939; C. R. Post A History of Spanish Painting 14 v Cambridge 1930–1966; J. J. Martín González Escultura barroca castellana 2 t. Madrid–Valladolid 1959–1971; J. M. Moreno Galván Pintura española: La última vanguardia Madrid 1969; J. A. Gaya Nuño La pintura española del siglo XX Madrid 1970; M. J. Redondo Cantera El sepulcro en España: Tipología e iconografía Madrid 1987; F. Calvo Serraler Del futuro al pasado; Vanguardia y tradición en el arte español contemporáneo Madrid 1988; J. Brown The Golden Age of Painting in Spain New Hawen 1991; J. J. Martín González El retablo barroco en España Madrid 1993.
2972
Ispanijos kultūra
Ispanijos konstitucinė santvarka
Ispanijos partijos ir profsąjungos
Ispanijos ginkluotosios pajėgos