Ispãnijos gamtà
Ispanijos gamtinis žemėlapis
Krantai
Krantai (jų linijos ilgis 4964 km) mažai raižyti; prie Biskajos įlankos jie aukšti, gausu negilių užtakių, šiaurės vakaruose (Galisijoje) – statūs riasiniai, pietvakariuose – smėlėti lagūniniai ir žemi lėkšti maršiniai. Viduržemio jūros krantai abraziniai ir abraziniai akumuliaciniai. Didžiausios įlankos: Cádizo įlanka, Valensijos įlanka.
Reljefas
Apie 58 % paviršiaus yra aukštesnis kaip 600 m, apie 19 % – aukštesnis kaip 1000 metrų. Žemumos užima apie 11 % Ispanijos teritorijos.
Vidurinėje dalyje yra Mesetos plokščiakalnis (vidutinis aukštis 600–800 m), kuris užima apie 1/2 Pirėnų pusiasalio ploto (vienas didžiausių plokščiakalnių Europoje). Centrinės Kordiljeros kalnų grandinė (Sierra de Guadarramos, Sierra de Gredoso ir kiti kalnagūbriai; didžiausias aukštis 2592 m, Almanzoro kalnas), dalija plokščiakalnį į 2 dalis: šiaurėje – Senoji Kastilija, pietuose – Naujoji Kastilija. Šiaurėje Mesetą riboja Kantabrijos kalnai (2648 m, Torre de Cerredo viršūnė Europos viršūnių masyve), besitęsiantys išilgai Ispanijos šiaurinės pakrantės, šiaurės rytuose – Iberijos kalnai (didžiausias kalnų masyvas Ispanijoje; didžiausias aukštis – 2316 m, Moncayo kalnas), pietuose – Sierra Morenos kalnai (1323 m, Bañuelos kalnas). Kai kur Mesetą kerta pavieniai kalnagūbriai (Toledo kalnai, Sierra de Gredoso ir kiti kalnagūbriai).
Kantabrijos kalnai (Cirbanalio masyvas)
Ispanijos kraštovaizdis (Guadalquivir, Jaeno apylinkės, Andalūzija)
Monserato kalnas (Katalonija)
Prancūzijos pasieniu (tarp Biskajos įlankos ir Viduržemio jūros) tęsiasi Pirėnų kalnai (3404 m, Aneto kalnas). Viduržemio jūros pakrantę tarp Pirėnų ir Iberijos kalnų užima Katalonijos kalnai (1712 m, Turó de l’Homės kalnas). Į šiaurės vakarus nuo Mesetos yra Leono kalnai ir kristalinis Galisijos masyvas, į pietus, tarp Andalūzijos žemumos ir Viduržemio jūros, išilgai pakrantės tęsiasi Andalūzijos kalnai (jų tęsinys – Balearų salos). Andalūzijos kalnuose, Sierra Nevados kalnagūbryje, yra Mulhacéno kalnas (3478 m) – aukščiausia Pirėnų pusiasalio ir Ispanijos žemyninės dalies viršūnė. Didžiausios žemumos: Andalūzijos žemuma (Guadalquiviro upės baseine, tarp Sierra Morenos ir Andalūzijos kalnų), Aragono (Ebro upės baseine, tarp Pirėnų ir Iberijos kalnų), Valensijos ir Mursijos (Viduržemio jūros pakrantėje).
Į rytus nuo Pirėnų pusiasalio yra Balearų salos (1445 m, Puig Majoro kalnas); didžiausia sala – Maljorka. Atlanto vandenyne, apie 1000 km nuo Pirėnų pusiasalio, apie 100 km nuo Maroko, yra vulkaninės Kanarų salos; didžiausios salos – Tenerifės, Fuerteventuros, Gran Canarijos, Lanzarotės, Palmos. Tenerifės saloje yra aukščiausia Ispanijos viršūnė – 3718 m (Teidės ugnikalnis). Yra karstinių reljefo formų, karstinių urvų (daugiausia Iberijos, Kantabrijos ir Andalūzijos kalnuose).
Gomeros salos kraštovaizdis (Kanarų salynas)
Klimatas
Klimatui įtakos turi Afrikos žemynas, Atlanto vandenynas ir savitas reljefas. Šiaurės vakaruose ir šiaurėje klimatas vidutinių platumų jūrinis, šiltas; sausio vidutinė temperatūra 7–9 °C, liepos 18–20 °C, gausiai lyja (kritulių 1000–2000 mm, Galisijoje iki 3000 mm per metus).
Kalnams būdinga vertikalusis klimato zoniškumas (tolumoje – Europos viršūnių masyvas)
Viduržemio jūros pakrantėje ir pietuose klimatas mediteraninis (švelnios drėgnos žiemos ir karštos sausos vasaros); sausio vidutinė temperatūra 8–12 °C. Vidiniuose rajonuose, apsuptuose kalnų grandinių, klimatas aridinis žemyninis (su vėsiomis žiemomis ir šiltomis vasaromis); sausio vidutinė temperatūra 1–5 °C, liepos 24–26 °C, mažai kritulių (300–500 mm per metus). Kalnams būdinga vertikalusis klimato zoniškumas. Vasarą Pirėnų ir Kantabrijos kalnai sulaiko šiltas ir drėgnas subtropines oro mases. Ištisus metus vyrauja vakarų vėjai, pučiantys nuo Atlanto vandenyno, šiltos ir drėgnos oro masės iš Sacharos ateina rečiau. Kai kurie regioniniai arba sezoniniai vėjai turi savo pavadinimus: rytuose, prie Viduržemio jūros, pučia levante, šiaurės rytuose, Ebro slėnyje, – cierzo, labai sausi pietų vėjai Kantabrijoje – terral, sirokas.
Balearų salose klimatas subtropinis (sausio temperatūra 9–11 °C, rugpjūčio 24–26 °C), Kanarų salose – jūrinis subtropinis (temperatūra 18–30 °C).
Vidaus vandenys
63 % Ispanijos teritorijos priklauso Atlanto vandenyno baseinui, kita dalis (Katalonija, Aragonas, La Rioja, Valensija, Mursija ir Andalūzijos pietrytinė pakrantė) – Viduržemio jūros baseinui. Upes daugiausia maitina lietūs (Andalūzijos ir iš dalies Centrinės Kordiljeros kalnuose – dar ir sniegas). Patvinsta žiemą ir pavasarį, nusenka vasarą (pietuose kai kurios upės visai išdžiūsta). Didžiausios upės: Tajo, Duero, Guadiana, Guadalquiviras, Miño (įteka į Atlanto vandenyną), Ebro, Júcaras, Segura (įteka į Viduržemio jūrą). Šiaurinės dalies upės vandeningos ir naudojamos energetikai, sausringuose rajonuose – laukams drėkinti. Didžiausi tvenkiniai: Arcantara, Ricobayo, Orellana. Ežerai nedideli, daugiausia jų yra kalnuose; didžiausi ežerai (lagūninės kilmės) – Mar Menoras ir Albufera.
Borossa upės kanjonas (Sierra Cazorlos kalnagūbris, Andalūzija)
Albuferos ežeras (Valensija, Rytų Ispanija)
Dirvožemiai
Mesetos rytinėje ir šiaurinėje dalyje, Aragono žemumoje, Andalūzijos kalnuose vyrauja kalciažemiai, Galisijos, Kantabrijos, Pirėnų, Iberijos kalnuose ir jų šlaituose – kalkžemiai. Aragono žemumoje yra druskožemių, Andalūzijos žemumoje – verstžemių, Andalūzijos ir Aragono žemumose – gipsažemių, Pirėnų, Centrinės Kordiljeros, Iberijos, Galisijos kalnuose – rudžemių. Upių slėniuose vyrauja salpžemiai, aukštesnėse terasose – skurdūs palvažemiai. Ispanijos vakaruose (ypač Portugalijos pasienyje) vyrauja durpžemiai.
Augalija
Augalijai būdinga rūšinė įvairovė (apie 8500 augalų rūšių), daug endemų (apie 1500 rūšių). Miškai užima 28 % Ispanijos teritorijos, iš jų 43 % – spygliuočių, 38 % – lapuočių miškai.
Šiaurinėse ir šiaurės vakarinėse žemumose bei kalnų šlaituose auga ąžuolų, bukų, kaštonų miškai, pomiškyje yra visžalių krūmų. Aukštesni kalnai apaugę kėnių, pušų, eglių miškais. Pirėnų kalnuose nuo 1800–2100 m – subalpinės ir alpinės pievos. Sausringuose Mesetos plokščiakalnio ir Ispanijos pietrytinės pakrantės rajonuose – pievos ir krūmokšniai; eglūnai, rozmarinai, čiobreliai, prožirniai. Pietuose – Viduržemio jūros srities augalija: kserofitiniai miškai (kamštiniai ir akmeniniai ąžuolai, kiparisai, pušys, kaštonai, klevai, liepos), krūmokšniai ir puskrūmiai (drėgnesnėse vietose – makija, viržynai, sausesnėse – gariga). Pačiuose Pirėnų pusiasalio pietuose auga žemaūgės palmės.
Gyvūnija
magotas - vienintelė Europos bezdžionė
Ispanijoje veisiasi 82 rūšys žinduolių, iš jų – 24 nykstančios. Šiaurėje ir šiaurės vakaruose yra lapių, kiaunių, lūšių, vilkų, rudųjų lokių, barsukų, ispaninių ožių, tauriųjų elnių. Kitur Viduržemio jūros srities gyvūnija – danieliai, muflonai, pirėniniai kurmėnai. Daug endeminių Šiaurės Afrikos gyvūnų rūšių (viveros, ispaniniai kiškiai, alžyriniai ežiai). Prie Gibraltaro veisiasi vienintelė Europoje beždžionių rūšis – magotai. Gausu paukščių (Ispanijoje peri 281 rūšies paukščiai; raudonoji kurapka ir mėlynoji šarka – endeminės). 67 roplių, 32 varliagyvių rūšys. Ispanijos pietryčiuose yra tarantulų, skorpionų. Upių žiotyse, Atlanto vandenyne ir Viduržemio jūroje gausu žuvų (lašišų, upėtakių, menkių, sardinių, plekšnių ir kitų; 187 rūšys), krabų, krevečių, moliuskų.
lušis (Sierra Morena)
Aplinkos apsauga
Gyvajai gamtai didžiausią grėsmę kelia miškų kirtimas ir gaisrai, erozija, upių vandens užterštumas, dirvožemių druskėjimas drėkinamuose regionuose. Saugomos teritorijos užima 28,08 % (142 392 km2) Ispanijos teritorijos.
12 regioninių parkų, 15 nacionalinių parkų: Kanarų salose – Teidės nacionalinis parkas (pasaulio paveldo vertybė, 2007), Timanfayos, Garajonay nacionalinis parkas (pasaulio paveldo vertybė, 1986), Caldera de Taburientės, Astūrijoje, Kantabrijoje, Kastilijoje ir Leone – Europos viršūnių, Aragone – Ordesos ir Monte Perdido nacionalinis parkas (pasaulio paveldo vertybė, 1997), Andalūzijoje – Doñanos nacionalinis parkas (pasaulio paveldo vertybė, 1994), Sierra Nevados, Katalonijoje – Aigüestorteso ir Sant Maurici ežerų, Kastilijoje-La Mančoje – Tablas de Daimielio, Cabañeros, Balearų salose – Cabreros salyno, Galisijoje – Atlanto salų. Į Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta Ibizos sala ir dalis Formenteros salos (1999), Ispanijos pirmykščiai bukų miškai (2017, tarpvalstybinės saugomos teritorijos – Rytų Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščių bukų miškų – dalis).
Bardenas Reales gamtos parkas
52 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai. 76 Ramsaro konvencijos (Ispanijoje įsigaliojo 1982) saugomos vietovės (plotas 3130,83 km2).
Europos ekologinio tinklo Natura 2000 saugomos teritorijos: 647 turinčios paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą, 1467 – buveinių apsaugai svarbios teritorijos statusą.
2271
Ispanijos konstitucinė santvarka
Ispanijos partijos ir profsąjungos
Ispanijos ginkluotosios pajėgos