Ispãnijos kolonijnė impèrija, Ispanijos valdos Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Susikūrė 15 a. pabaigoje–16 a., suiro 19 a. pirmoje pusėje.
Imperijos kūrimasis ir plėtra
15 a. pabaigoje, pasibaigus rekonkistai (Pirėnų pusiasalio atkariavimui iš maurų), ispanų (ypač smulkiųjų ir bežemių bajorų, karių, kurie liko be pragyvenimo šaltinio) dėmesys nukrypo į užjūrio žemes. Iš pradžių jie bandė įsitvirtinti Šiaurės Afrikoje. 1470 Maroko šiaurės pakrantėje ispanai užėmė Melillos miestą. 1479–81 Kastilija ir Portugalija į įtakos sferas pasidalijo teritorijas Atlanto vandenyne; Kastilijai atiteko Kanarų salos (nukariautos 1478–96), Portugalijai – Afrikos pakrantė į pietus nuo Kanarų. 16 a. pradžioje Ispanija užėmė kai kuriuos Alžyro uostus, bet 1519 ji iš čia korsarų buvo išstumta. Ekspansiją į Afriką sunkino vietos gyventojų atkaklus priešinimasis, vėliau – ir Osmanų imperijos skverbimasis.
Ispanijos kolonijinė imperija (15–17 a.)
Dėl geografinių atradimų (1492 10 12 Ispanijos jūrininkas K. Kolumbas, pasiekęs Karibų jūros salas, atrado Ameriką, 1498 portugalas Vasco da Gama – jūrų kelią į Indiją) Pirėnų pusiasalis (ir Ispanija) atsidūrė prie didžiųjų prekybos kelių į Ameriką (Naująjį Pasaulį). Prasidėjo jos užkariavimas (konkista). 1493 popiežius Aleksandras VI, siekdamas užkirsti kelią galimiems Ispanijos ir Portugalijos nesutarimams dėl naujų žemių, paskelbė bules (popiežiaus dienovidinio aktai), o Ispanija ir Portugalija pasirašė Tordesillaso sutartį (1494). Šie dokumentai nustatė abiejų valstybių įtakos sferas: Portugalijai pripažinta konkistos teisė dabartinės Brazilijos rytinėje, Ispanijai – kitoje Amerikos dalyje.
Prasidėjo intensyvus Ispanijos kolonijinės imperijos kūrimas. 1493–1519 ispanai nukariavo Didžiųjų Antilų salas (1493–94 pradėtas Haičio salos nukariavimas) ir įkūrė keletą atramos punktų dabartinės Venesuelos ir Panamos teritorijoje, 1519–42 – Meksiką, Centrinę Ameriką, Venesuelą, didžiąją dalį Peru, Čilę, 1542–72 – kitą Peru dalį (16 a. pabaigoje nenukariautos liko tik neturtingos, sunkiai prieinamos vietovės ir teritorijos, kurių gyventojai labai priešinosi; Lotynų Amerika). Tuo laiku portugalai įsitvirtino Brazilijos rytinėje pakrantėje. 16 a. prasidėjo Ispanijos ir Portugalijos varžybos ir dėl įsigalėjimo Pietryčių Azijoje. 1519–22 F. Magelano ekspedicija, pasiųsta į kelionę aplink pasaulį, pasiekė salyną, kuris vėliau buvo pavadintas Filipinais. 1542 šis salynas buvo paskelbtas Ispanijos kolonija. 1565–71 ispanai užėmė Filipinų šiaurės ir vidurio didžiųjų salų pajūrio rajonus (liko neužimtos tik pietų salos, kuriose gyvenantys musulmonai išsaugojo nepriklausomybę iki 19 a. pabaigos). 1581 prie Ispanijos buvo prijungta Portugalija ir jos valdos (Portugalijos kolonijinė imperija). 17 a. Ramiajame vandenyne Ispanija įsigalėjo Karolinų ir Marianų salose.
16 a. pradžioje buvo pradėtas kurti Ispanijos kolonijinės imperijos valdymo aparatas. 1503 Sevilijoje buvo įkurti Prekybos rūmai – speciali įstaiga, kuriai suteikta susisiekimo su Naujuoju Pasauliu išimtinė teisė. 1511 įkurta Indijos reikalų taryba, kuriai pavesta valdyti visas Ispanijos užjūrio teritorijas. Konkistadorai, kuriems iš pradžių buvo suteikta teisė valdyti atrastas žemes, pamažu buvo pakeisti įvairaus rango valdininkais iš metropolijos. Kai kur šį pakeitimą lydėjo konkistadorų ginkluotas pasipriešinimas (ypač 16 a. 5 dešimtmetyje Peru). Iki 1550 Ispanijos valdžiai pavyko numalšinti konkistadorų maištus ir kolonijas galutinai pajungti tiesioginei savo valdžiai.
Ispanijos valdos Amerikoje iš pradžių buvo suskirstytos į 2 didelius administracinius teritorinius vienetus – vicekaralystes: Naujosios Ispanijos (įkurta 1535; apėmė Meksiką ir Centrinę Ameriką) ir Peru (įkurta 1542; apėmė kitą Lotynų Amerikos dalį, be Brazilijos). Vicekaralystes sudarė keli smulkesni administraciniai vienetai, vadinami audiensijomis. Iš vicekaralysčių, siekiant pagerinti kolonijų valdymą ir apsaugą, buvo išskirtos kelios generalkapitonijos (generalkapitonija). Vicekaraliùs, audiensijų prezidentus ir generalkapitonus skyrė karalius kas 3–4 m.; jų veiklą periodiškai kontroliavo specialūs kontrolieriai.
Kolonijinės visuomenės aukštutinį sluoksnį sudarė asmenys, gimę Ispanijoje. Tik jie galėjo užimti aukščiausius administracinius, karinius ir bažnytinius postus. Kreolai (ispanai, gimę kolonijose) galėjo užimti tik žemesnius postus. Ispanų kolonijose dėl baltaodžių moterų trūkumo susiklostė gausus metisų (baltaodžių ir indėnų palikuonių), kurie vertėsi amatais, smulkia prekyba ir užėmė žemiausius administracinius postus dvaruose bei kasyklose, sluoksnis. Indėnai daugiausia dirbo žemės ūkyje, kasyklose, namų tarnais. Žemiausią visuomenės sluoksnį sudarė juodaodžiai vergai, atvežti iš Afrikos (pirmieji 1502, nuo 16 a. pabaigos – vežami masiškai). Apie 1800 Ispanijos Amerikoje gyveno 3 276 000 baltaodžių, 5 328 000 metisų, 7 530 000 indėnų ir 776 000 juodaodžių. Labiausiai ispanizuotos buvo Didžiųjų Antilų salos (ypač Kuba), t. y. tos teritorijos, kurios buvo tinkamiausios gyventi europiečiams ir turtingiausios. Jose daugiausia buvo ir vergų. 18 a. pabaigoje Kuboje vergai sudarė 30 %, o iš viso juodaodžių ir mulatų buvo 51 % gyventojų.
Indėnai vyravo kolonijų viduriniuose rajonuose. Ispanijos kolonijų Azijoje (pirmiausia Filipinuose) visuomenės struktūra kiek skyrėsi nuo Ispanijos Amerikos. Jų daugumą, kitaip nei Amerikoje, sudarė vietos gyventojai. Be to, islamas, kitaip nei indėnų religiniai tikėjimai, sudarė rimtą konkurenciją katalikybei. Nedidelę, bet svarbią kolonijinės visuomenės dalį sudarė Katalikų Bažnyčios dvasininkai, vienuoliai. 1512–13 Didžiųjų Antilų salose buvo įkurtos pirmosios vyskupijos, 1546 Limoje ir Meksike – arkivyskupijos. 1559 Ispanijos Amerikoje veikė apie 160 įvairių vienuolynų. Dvasininkai ir vienuoliai rūpinosi krikščionybės skleidimu tarp vietos gyventojų, švietimu: sudarė vietos gyventojų kalbų žodynų, rašė gramatikas, steigė ligonines, mokyklas; 1538 Santo Dominge įkūrė pirmąjį Lotynų Amerikoje universitetą. Vėliau universitetai buvo įkurti Meksike, Limoje, Santa Fe (Bogotoje), Córdoboje. 1609 Paragvajuje įsikūrė pirmoji jėzuitų misija. 1611 Maniloje jėzuitų iniciatyva buvo įkurtas Šv. Tomo universitetas. Katalikų Bažnyčia virto stambia žemvalde (apie 1800 valdė beveik pusę dirbamos žemės Lotynų Amerikoje). Kolonijų ūkis rėmėsi dviejų rūšių įmonėmis: kasyklomis ir dvarais (plantacijomis). Sidabro kasyklomis garsėjo Bolivija (1545 Potosí buvo rastos ir pradėtos eksploatuoti didžiausios pasaulyje sidabro rūdos kasyklos) ir Peru, aukso ir sidabro – Meksika, cukranendrių plantacijomis – Kuba. Svarbiausios kolonijų eksporto prekės buvo sidabras, auksas, medvilnė, cukrus.
Ispanija sukūrė griežtą kolonijų valdymo sistemą, kuri trukdė jų ūkio plėtrai. Iki 1765 prekybai su Amerika buvo atidarytas tik vienas jos uostas (Sevilija, vėliau – Cádizas). Prekyba tarp kolonijų bei kolonijų ir užsienio valstybių buvo uždrausta, imigracija į jas t. p. kontroliuojama. Kolonijose buvo draudžiamas daugumos žaliavų perdirbimas. Kolonijinės administracijos svarbiausias uždavinys buvo organizuoti brangiųjų metalų (pirmiausia aukso ir sidabro) kasybą ir jų pervežimą į metropoliją. Ryšys su metropolija daugiausia buvo palaikomas tik per 5–6 Meksikos, Panamos ir Kubos uostus. Iš kolonijų gaunamas auksas ir sidabras tapo Ispanijos galybės pagrindu. Susisiekimui su jomis buvo pastatytas galingas laivynas. Metropolijos valdantieji sluoksniai pajamų, gaunamų iš kolonijų, nenaudojo prekybai ir pramonei plėtoti: jos buvo eikvojamos prabangai (prancūzų, olandų, anglų prekėms pirkti), karams, nesėkmingai užsienio politikai vykdyti.
Kolonijų auksas ir sidabras (16 a. pabaigoje Ispanijai teko 83 % pasaulinės brangiųjų metalų gavybos) per Cádizą ir Madridą tranzitu ėjo į Angliją, Nyderlandus, Prancūziją; tai konservavo feodalinius santykius Ispanijoje, žlugdė jos miestus ir pramonę, stiprino kitų šalių ūkį. 16 a. pabaigoje–17 a. Ispanijos ūkis pradėjo smukti. 17 a., palaužus Ispanijos karinę galią (pirmiausia jūrose), į jos kolonijas pradėjo skverbtis užsienio valstybės (1655 Anglija užėmė Jamaiką, 17 a. antroje pusėje Olandija įsitvirtino kai kuriose Antilų salose, 1697 Prancūzija įsigalėjo Haičio salos vakarinėje dalyje); 1640 Ispanija turėjo pripažinti Portugalijos nepriklausomybę. Tačiau 17–18 a. Ispanijos kolonijinė imperija dar šiek tiek išsiplėtė (buvo kolonizuoti kai kurie Lotynų Amerikos ir Filipinų viduriniai rajonai, 1778 įsitvirtinta Gvinėjoje).
Imperijos irimas ir žlugimas
Ispanijos administracinė ir ekonomikos politika (ypač griežtas prekybos monopolis), naudingas karaliui ir metropolijos valdantiesiems sluoksniams, kolonijinės administracijos savivaliavimas kėlė kreolų nepasitenkinimą, skatino kontrabandą. 1721 Paragvajuje kilo pirmasis jų sukilimas. 1748 Venesueloje įvyko indėnų ir metisų sukilimas. Kreolams didelę įtaką darė Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karas (1775–83) ir plintančios Šviečiamojo amžiaus idėjos. 18 a., ypač 7–8 dešimtmečiais, Ispanijos vyriausybė, bandydama sustiprinti savo valdžią, įvykdė kai kurias reformas (dalyje Peru vicekaralystės buvo įkurtos 2 naujos vicekaralystės: Naujosios Granados – 1717 ir Rio La Platos – 1776; panaikinti kai kurie prekybos monopoliai; 1765 prekybos su kolonijomis teisė buvo suteikta 9, 1783 – 13 Ispanijos uostų; 1767 iš Ispanijos ir jos valdų buvo išvyti jėzuitai, o jų turtai konfiskuoti). 1778 visi Ispanijos kolonijų uostai gavo tiesioginės prekybos su metropolija teisę, bet šios paviršutiniškos reformos padėties negelbėjo.
Stiprėjo užsienio valstybių ir pirklių skverbimasis į Ispanijos kolonijinę imperiją (1801 Ispanija buvo priversta perduoti Prancūzijai Luizianą). Tiesioginiu akstinu kolonijoms kovoti dėl nepriklausomybės tapo Prancūzijos revoliucija (1789–99) ir Napoleono karai (1800–15). Nepriklausomybės judėjimas, iš pradžių buvęs lojalus (Ispanijos kolonijos nepripažino Napoleono I į Ispanijos sostą pasodinto karaliaus), greitai įgavo separatistinį pobūdį. 1810 prasidėję sukilimai išsiplėtė į nepriklausomybės karą (Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karas 1810–26). Ispanijos kolonijinė imperija iš esmės žlugo. Po šio karo Ispanijai Amerikoje liko tik Kuba ir Puerto Rikas – kolonijos, kurios buvo labiausiai ispanizuotos ir susijusios su metropolija.
Ispanija, siekdama išsaugoti imperijos likučius, buvo priversta švelninti kolonijinį režimą. Dar 1818 ji leido Kuboje laisvą prekybą. Pataikaudama jos plantatoriams delsė panaikinti vergiją (panaikinta tik 1880). 1830 panaikino Filipinų karališkosios bendrovės privilegijas (įkurta 1785; turėjo monopolinės prekybos su Ispanija teisę), bet kolonijinės visuomenės krizė vis tiek brendo; kūrėsi slaptos draugijos, kurios siekė nepriklausomybės. Į Ispanijos kolonijas skverbėsi pirkliai iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių. 19 a. pabaigoje Kuboje ir Filipinuose prasidėjo sukilimai. Į juos įsikišus Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Ispanija neteko Kubos, Puerto Riko ir Filipinų (Ispanijos–Jungtinių Amerikos Valstijų karas 1898). 1898–99 Ispanija Vokietijai pardavė Karolinų ir Marianų salas.
19 a. antroje pusėje Ispanija, sekdama Europos valstybių pavyzdžiu, vėl pradėjo ekspansiją į Afriką; jos valdos šiame žemyne neprilygo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, net Belgijos ir Italijos valdoms. 1859 ji privertė Maroką padidinti Ceutos (Ispanijos nuo 1580) anklavą ir atiduoti Ifni, 1884 pradėjo Río de Oro (dabar Vakarų Sachara) nukariavimą.
1906 Ispanija ir Prancūzija gavo teisę kontroliuoti Maroko uostus ir rinkti muito mokesčius. 1912 Ispanija įgijo išskirtines teises Šiaurės Maroke, t. y. jį faktiškai pavertė savo kolonija. 1921–26 ji ir Prancūzija numalšino rifų genčių sukilimą. 1956, Maroke prasidėjus judėjimui dėl nepriklausomybės, Ispanija buvo priversta atsisakyti Šiaurės Maroko. 1958 Ispanija Maroko naudai atsisakė ir Tarfajos (buvo įsigijusi 19 a. pabaigoje), 1970 – Ifni. 1968 Ispanija pripažino Pusiaujo Gvinėjos nepriklausomybę. 1976 Ispanijos ir Maroko susitarimu Ispanija pasitraukė ir iš Vakarų Sacharos. Ispanijos kolonijinė imperija galutinai žlugo. Iki 2009 Ispanija išsaugojo tik buvusios imperijos likučius: Kanarus, Ceutą ir Melillą, t. y. pirmąsias savo užjūrio valdas. Šiuo metu Kanarai turi autonominės srities, Ceuta ir Melilla – autonominės teritorijos teises.
Ispanijos imperija