Ispãnijos kolònijų Amèrikoje nepriklausomýbės kãras
Vyko 1810–26.
Priežastys
Nuo 18 a. antros pusės didėjo Ispanijos kolonijų (Naujosios Ispanijos, Naujosios Granados, Peru ir La Platos vicekaralysčių bei Čilės, Gvatemalos, Kubos ir Venesuelos generalkapitonijų) ir metropolijos ūkiniai bei politiniai prieštaravimai. Kolonijų nepriklausomybės siekį skatino ir Šviečiamojo amžiaus idėjų plitimas, 1775–83 JAV nepriklausomybės karas bei 1789–94 Prancūzijos revoliucija, 1791–1804 nepriklausomybės karas Santo Domingo (nuo 1804 Haitis), dėl įvykių Europoje pablogėję kolonijinės administracijos ryšiai su metropolija (1793–95 pralaimėjusi karą su Prancūzija, Ispanija buvo priversta dalyvauti Prancūzijos karuose su Didžiąja Britanija ir Portugalija; 1805 Trafalgaro mūšyje britai sunaikino beveik visą Ispanijos laivyną; 1808–14 Ispanijoje vyko karas su prancūzais).
Karo I etapas
Nepriklausomybės karo I etapas prasidėjo 1810 sukilimais Karakase (04 19), Buenos Airėse (05 25), Bogotoje (07 20), Dolorese (09 16, Meksika), Santjage (09 18). Sukilusiose kolonijose buvo nuversta ispanų valdžia, sudarytos laikinosios chuntos, paskelbta nepriklausomybė: 1810 nuversta ispanų valdžia Čilėje, 1811 įkurta Naujosios Granados jungtinių provincijų konfederacija, 1811 06–1812 06 ir nuo 1813 08 gyvavo nepriklausoma Venesuelos respublika, 1811 paskelbta Paragvajaus, 1813 Meksikos nepriklausomybė, 1811–17 su ispanų ir portugalų kariuomene kovėsi Rytų Kranto (dabar Urugvajus) sukilėliai.
1814–15 visose savo kolonijose Amerikoje ispanai atkūrė kolonijinį režimą: 1814 pabaigoje sukilėliai buvo sumušti Venesueloje, Naujojoje Granadoje, Čilėje, 1815 pabaigoje – Meksikoje ir kitur (iš Ispanijos išvijus prancūzus ir atkūrus absoliutizmą, metropolija pagrindines jėgas galėjo skirti nepriklausomybės kovoms kolonijose malšinti).
Karo II etapas
Nepriklausomybės karo II etapas prasidėjo 1816. Sukilėliams sumušus ispanus 1816 paskelbta Jungtinių Río de La Platos provincijų (nuo 1826 Argentina) nepriklausomybė, 1817 ispanai sumušti Čilėje (nepriklausomybė paskelbta 1818), 1817–18 išvaduota dalis Venesuelos (nepriklausomybė paskelbta 1819, šalis visiškai išvaduota 1821), 1819 – Naujoji Granada (dabar Kolumbija). 1821 paskelbta Peru ir Meksikos nepriklausomybė, išvaduotas Kitas (dabar Ekvadoras). 1824 12 09 pralaimėję lemiamą Ayacucho mūšį (Peru) ispanai kapituliavo; išvaduotoje Aukštutinėje Peru 1825 įkurta Bolivija. 1826 01 pasidavė paskutinės ispanų įgulos Chiloės saloje (Čilė) ir Callao (Peru). Sukilėlius finansiškai rėmė Ispanijos valdoms įtaką stiprinti siekianti Didžioji Britanija (ji sutrukdė Šventajai sąjungai pasiųsti kariuomenės į Lotynų Ameriką) bei Jungtinės Amerikos Valstijos.
Ayacucho mūšis (aliejus, dailininkas Martínas Tovaras y Tovaras, Nacionalinė meno galerija Karakase)
Karo vadai ir reikšmė
Žymiausi Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karo vadai: A. Artigasas, M. Belgrano, S. Bolívaras, M. Hidalgo y Costilla, A. de Iturbide, F. de Miranda, J. M. Morelosas y Pavónas, A. Nariño, B. O’Higginsas, J. de San Martínas, A. de Santa Cruzas, A. J. de Sucre.
Po Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karo Lotynų Amerikoje vietoje buvusių kolonijų susikūrė nepriklausomos valstybės Argentina, Bolivija, Čilė, Meksika, Panama, Paragvajus, Peru ir 2 sąjungos – Didžioji Kolumbija (gyvavo 1819–30, priklausė Naujoji Granada, Venesuela, Kitas, dabar Ekvadoras) bei Jungtinės Centrinės Amerikos Provincijos (gyvavo 1823–39, priklausė dabartinė Gvatemala, Hondūras, Kosta Rika, Nikaragva, Salvadoras); kurį laiką Ispanijos kolonijomis išliko Kuba ir Puerto Rikas. Ispanija prarado kolonijinės imperijos ir didžiosios valstybės statusą. Manoma, kad per Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karą žuvo apie 1 mln. žmonių.